Prieskoniai, jų skirstymas bei vartojimas

Jau žiloje senovėje žmonės vartojo prieskonius, tik jie buvo vartojami žymiai plačiau. Be prieskonių buvo neįsivaizduojamas ne tiktai maisto gaminimas, bet ir parfumerija, kosmetika, kai kuriems iš jų priskirdavo ir magiškas gydomąsias galias. Mokslininkai nustatė, kad jau akmens amžiuje maistas būdavo praturtinamas prieskoniais. Studijuojant papirusų įrašus paaiškėjo, kad 2800 m. prieš mūsų erą senovės egiptiečiai vartojo mėtas, mairūną, cinamoną.
Prieskonių kilmė glaudžiai susijusi su Artimaisiais Rytais. Pripažinti prieskonių žinovai buvo babiloniečiai. Egipte prieskonius naudodavo gydymui ir balzamavimui. Šioje šalyje žinojo antiseptines prieskonių savybes (iš dalies tai nulėmė mumijų ilgaamžiškumą), mairūną vartojo galvos skausmui malšinti, tikėta, kad čiobreliai padeda vystytis protui, o anyžiai - meilėje. Graikai gausiai vartojo krienus, česnakus, šalavijus, petražoles. Pergalės proga jie pindavo lauro lapų, o sporto varžybų nugalėtojams - petražolių stiebelių vainikus, nuotakos pasipuošdavo mėtų vainikėliais, į kapą dėdavo mairūnų puokštę. Graikijoje iš augalų gamindavo ir vaistus, Hipokratas labai vertino česnakus.
Senovės romėnai maistą gaminosi visiškai be prieskonių. Padėtis pasikeitė po Graikijos ir Egipto užkariavimo. Romos valstybės piliečiai nutarė atsigriebti už šimtmečius, prabėgusius be prieskonių: bėrė į patiekalus viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Vis dėlto Romoje prieskonių karalius buvo pipiras. Amžinajame mieste ir dabar yra Pipirų kelias - Via Piperatia. Mūsų eros pradžioje prieskoniai ėmė plisti Europoje, kadangi Rusija sudarė prekybines sutartis su arabų šalimis.
Populiariausias kryžiuočių prieskonis buvo česnakas, kurį poetai dar vadino “dvokiančia rože”. Kryžiuočių ordas gaubdavęs aštrus česnakų kvapas musulmonus baugino labiau už žaižaruojančius krikščionių kardus. Užgrobtose teritorijose kryžiuočiai aptiko naujų prieskonių rūšių, prie kurių netrukus priprato ir ėmė nuolat vartoti. Daugiau prieskonių būdavo vartojama dėl turtuolių įpročių, taip pat ir dėl to, kad prieskoniai padėdavo geriau išlaikyti maistą.
Prieskonių prekyba buvo svarus argumentas kovoje dėl valdžios, turtų. Prieskoniai buvo lyg “tvirta valiuta”, dėl to net pasiturinčiose šeimose juos rakindavo specialiose spintose. 14 a. pabaigoje 500 g muskatinių riešutų kaina buvo tokia pat, kaip ir 7 bulių,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!