Narciziškumas literatūroje

Narciziškumas literatūroje

Narcisizmas yra žmogaus asmenybės savybė, kuriai būdingas savo poelgių aukštinimas. Ši savybė giliai įsišaknijusi Naująjame amžiuje bei senovės Antikoje, todėl romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ir mitas apie Narcizą puikiai atspindi šią nelabai gerą būdo savybę.

Pamokantis mitas apie Narcizą buvo sukurtas dar prieš mūsų erą, senovės Graikijoje. Visi to meto mitai ėjo iš lūpų į lūpas, todėl dėl šaltinių trūkumo, tyrinėtojai pasitelkė senovės meno kūriniais, vazų piešiniais. Prie mito apie Narcizą daug kas prisidėjo ir norėjo jį palikti ant savo papiruso. Narcizas buvo ypatingai gražus jaunuolis, apsėstas savo atvaizdo. Vyras buvo net pasmerktas nemylėti kitų, nes negalėjo atsigręžti į ką kita tik save. Kartą, vyras medžiojo miške ir jį vien iš žvilgsnio pamilo nimfa Echonė, bet jis ją atstūmė, kaip ir kitas jį mylinčias nimfas. Supyko meilės deivė Afroditė ir nubaudė Narcizą. Nubaudė jį mirti nuo pačio jo atvaizdo. Vyras miškelyje radęs upokšnį sugalvojo iš jo atsigerti, kai staiga pamatė save patį skaidriame vandenyje. Jis neįstengė atitraukti savo gražių akių nuo dar gražesnio savo atspindžio, čia jį ir aptiko jo bausmė, todėl liūdnai mirė per vandens ruoželį nuo nepakeliamojo grožio. Noriu pacituoti Narcizo žodžius prieš mirtį: „O, varge! Ar tik nebūsiu pamilęs patį save! Mirtis manęs nebaugina; ji padės užbaigti meilės kančias“. Tai ir įkūnija narcisizmo esmę – susižavėjimas savimi, savo grožiu ir savybėmis. Šis mitas akivaizdžiai parodo narcisizmo pavojų ir atskleidžia jo pasekmes. Nekontroliuojamas savęs dievinimas gali vesti į save pakerėtus gyvenimo būdus, nesugebėjimą priimti meilės iš kitų bei atiduoti ją, ir ,mano nuomone, skatina nuolatinį egocentriškumą.

Kalbant apie kitą narcizo pavyzdį, galiu teigti, kad Dorianas Grėjus buvo vyras, kurio priklausomybė savo jaunuoliškam atvaizdui, buvo nebesukontruoliuojama ir puikiai atspindinti narcisizmą. Šį romaną parašė ir išleido Oskaras Vaildas, 1890 m. Tai buvo vienintelis išspausdintas rašytojo romanas ir jis puikavosi tų laikų garsiame laikraštyje. Manau, kad šiam narcicistiškam romanui labai tinka viena autoriaus Vaildo citata: „Niekas taip nesendina žmogaus, kaip laimė“. Iš patirtos laimės dėl savo grožio, Dorianas Grėjus vis labiau jautėsi senesnis, čia ir pasirodė jo didus narcizas. Tiesa, prie tokio vyro būdo prisidėjo kiti romano veikėjai, tai dailininkas Bezilis Holvardas ir jo bičiulis lordas Henris Votonas. Lordo manymu, jis padeda jaunuoliui suvokti save. Dorianas pradeda perdėtai vertinti savo grožį, jaunystę ir atitolsta nuo sąžinės ir jautrumo. Henrio kalbų įkvėptas vaikinas pats nežinodamas pasirašo sutartį – jis amžinai liks jaunas ir gražus, o jo sielą atspindės nuostabus Bezilio nutapytas Grėjaus portretas. Neilgai trukus vaikinas įsimyli gražuolę aktorę, bet greitai suvokia, kad mylėjo ne ją, o jos vaidybą. Po judviejų ginčo, staiga ima keistis narcizo portretas ir vyras jį mato vis šlykštesnį bei įžvelgia daugiau nuodėmių. Doriano veiksmai nuo nekaltumo iki moralinio nykumo atskleidžia, kaip narcisizmas ir jo skatintojai gali paveikti žmogaus visą gyvenimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!