Motinos paveikslas lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, J. Savickis, A. Škėma)

„Tautos ateitis yra motinų rankose“, – teigia Onorė de Balzakas. Manau, jog ši mintis akcentuoja motinos vaidmenį vaiko gyvenime. Motina jauną žmogų auklėja, perteikia svarbiausias gyvenimo pamokas, suteikia jėgų sunkiomis akimirkomis. Motina ir tėvas – svarbiausi ramsčiai vaiko gyvenime. Atėjus senatvei, tėvų ramsčiu tampa pats vaikas. Remiantis Šatrijos Raganos, Antano Škėmos ir Jurgio Savickio kūryba aptarsiu, koks motinos paveikslas buvo vaizduojamas šių rašytojų kūriniuose.
Visų pirma, motina – vaikystės harmonijos kūrėja, globėja. Švelnų, harmoningą motinos paveikslą kuria rašytoja, neoromantikė Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare''. Šatrijos Raganos aprašomas dvaras – visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Tokia aplinka sudaro sąlygas atskleisti subtilų mamatės Marijos ir jos dukters Irutės bendravimo grožį. Mamatė apdovanota ypatingai jautria siela, kuri tampa dvasingumo pernešėja, perdavėja. Dukra Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja: “Išrinkus puikiausią rožę, pasistiepusi įsegiau ją Mamatei į kasų vainiką ant kaktos ir gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė. Ir ūmai pamačiau, kad tarp Mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo…”. Irutė jaučia džiaugsmą būdama su motina, netgi bijo ją prarasti, nusiramina jos apkabinta. Ji nepalieka motinos netgi jai apžiūrint ligonius, dirbant buities darbus, susitinkant su draugais ar keliaujant po kaimą. Mamatė Irutės akyse – tai tobulybė, autoritetas: “aš laiminga sugrįžau į savo kertelę, vieno dalyko tetrokšdama: taip sėdėti, taip vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.” Mamatė stengiasi, kad vaikai užaugtų dori, užjaučiantys kitą bei gailestingi. Didžiulė vertybė – tikėjimas, vaikus stengiamasi auklėti remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Svarbus mamatei ir altruizmas. Mirus Kazelei, mamatė įkalba Irusią atiduoti pačią gražiausią suknelę ir taip įrodyti, kad savo geriausiai draugei nieko negaila. Mamatė – jausminga, subtiliai ir giliai jaučianti moteris. Dvasios atrama mamatei yra tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo valia. Ji labai brangina dvasios laisvę. Mamatė nuolat prisimena savo motiną, pati tebesijaučia esanti duktė. Galima teigti, jog mamatė jaučia įtampą tarp kasdienybės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!