Dažnai literatūroje kalbama apie meilę (Biliūnas, Šatrijos Ragana, Škėma)

Vienas ryškiausių lyrinės prozos kūrėjų Jonas Biliūnas. Jo apysaka ,,Liūdna pasaka“- paskutinis rašytojo kūrinys. Jis neįprastas lyrine įžanga, kurioje kreipiamasi į mylimą moterį, grįžtama į jaunas dienas, gailimasi, kad jiedu anksčiau nepažinoję vienas kito. Papasakota liūdna istorija apie Petro ir Juozapotos Banių gyvenimą sujaudina skaitytoją. Jauni žmonės buvo laimingi, nes jie jauni, mylintys vienas kitą, kupini šviesių vilčių. Atsiradus galimybei tapti laisviems, jie dar labiau įsisvajoja apie geresnę ateitį. Petras išeina į sukilimą, nes mylimi ir mylintys yra labiau pasiryžę aukotis, jie labiausiai trokšta teisybės, šviesos, gražesnio gyvenimo.Nuėjusi į miestą ir sužinojusi apie Petro mirtį, Juozapota nebeišlaiko, nors kūnas pasveiksta, tačiau dvasia lieka palaužta, nes ji si Petru buvo viena būtybė, negalinti gyventi, perplėšta pusiau. Taigi Jonas Biliūnas parodo, kokia trapi žmogaus laimė, kaip greitai gražios, linksmos akys virsta bereikšmės nuo gyvenimo smūgių.
Kitas kūrinys, kurį norėčiau aptarti – Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ priešinga Jono Biliūno apysakai. Pagrindinė apysakos veikėja mamatė Marija – dvaro ponia, trijų mažų vaikų motina, vargšų globėja, labai savitos dvasios moteris. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą jai simpatizuojančiam kaimynui Jonavičiui, bet paklūsta žmonos ir motinos pareigoms. Ponas Jonavičius artimas jos sielai, jie groja pianinu keturiomis rankomis, tačiau įsižiebusią simpatiją moteris užgesina pasakiusi jam daugiau nesilankyti. Pareigos Šatrijos Ragana niekada nepamiršta. Nors mamatė negali būti gera šeimininkė, ji bodisi praktiško ir nuobodaus vyro Liudviko nurodymais, tačiau sugeba gyventi įsipareigojusi. Ji ilgisi grožio, šviesos, poezijos, muzikos, bet yra pririšta prie žemės.Tačiau ir prisimindama pareigas ir jas didindama laisvu altruistiniu apsisprendimu, ir pati apribodama santykius su Kazimieru Jonavičiumi, Marija negali užslopinti savyje sielos plazdėjimo, ilgėjimosi. Svarbiausia, kad mylimi ir mylintys žemėje palieka meilę. Taigi Šatrijos Ragana įprasmina įsipareigojančios meilės sampratą.
Tragiškos meilės pavyzdys atskleistas Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Romane vyraujantis požiūris į meilę artimas romantikams, kad vyro ir moters meilė yra lemtingas susitikimas žmonių, kurių sielos atitinka viena kitą....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!