Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje (A. Mickevičius, Maironis, V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma, Just. Marcinkevičius, J. Aputis)

(A. Mickevičius, Maironis, V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma, Just. Marcinkevičius, J.
ir neatšaukiamai apsispręsdami atskleidžia tiek savo hamletišką – tikrumo siekiančią – prigimtį, tiek
hamletiškus – vertybėmis pagrįstus – veikimo principus.
XX a. rašytojas Vincas Krėvė savo tragedijoje ,,Skirgaila“ vienas pirmųjų lietuvių
literatūroje pavaizdavo herojų, kenčiantį dėl to, kad negali suderinti proto ir širdies balso ir
galiausiai išduodantį savo idealus. Dramoje Lietuvos valdovas Skirgaila (XIV a. Jogaila brolį
Skirgailą paskyrė savo vietininku Lietuvoje) yra atsidūręs situacijoje, kurios negali pakeisti: Lietuva
– jau pakrikštyta valstybė, tačiau dauguma lietuvių dar tiki senaisiais dievais. Aplinkybės
dramatiškos, nes Skirgaila suvokia, kad vėl grįžęs prie senojo tikėjimo pasmerktų savo tautą
istorinei nebūčiai, tačiau pripažinęs krikščionybę visus priverstų gyventi melu ir klasta, o buvusių
kovų aukas paniekintų. Kaip būdinga Europos romantizmui, rašytojui rūpi vienišas, savo vertybėms
ištikimas žmogus – būtent toks yra Skirgaila. Jo idealas – didinga Lietuva. Jis – puikus valdovas,
kai reikia už ją kautis jėga. Šio principo, net ir suvokiant realią Lietuvos padėtį, atsisakyti kunigaikščiui sunku, bet, rodos, įmanoma. Tačiau kai į politinį žaidimą įsiveržia dar ir meilė, jis
nebepajėgia suderinti širdies poreikių su valstybiniais reikalais. Veikėjas yra tragiška asmenybė, nes
trokšta gero ir savo tautai, ir mylimajai, bet težino vieną būdą, kaip tai pasiekti, – valdovo galią.
Galima teigti, kad šis vidinis įsitikinimas ir skatina veikėją pasielgti žiauriai: jis savo priešininką
liepia palaidoti gyvą, kovą su krikščionybe apribodamas vieno krikščionio nužudymu. Skirgailos
vidinė kova akivaizdžiai nematoma – nėra ją atskleidžiančių monologų, tačiau jos vyksmą galima
numanyti iš glaustų remarkų, apibūdinančių valdovo laikysenos kaitą. Kilnaus tikslo išsaugoti
Lietuvos žemes ir primityvaus keršto jausmo kovą laimi pastarasis, nes naujomis aplinkybėmis
Skirgaila neįstengia atsisakyti senojo galios principo. Dramos pabaigoje pagrindinis veikėjas lieka
,,būti“, bet vienas, nelaimingas, neradęs išeities nei sau, nei tautai. Jis įrodo savo galią, bet žlunga
moraliai. Taigi V. Krėvė šioje dramoje pavaizdavo neišvengiamų permainų akivaizdoje
besiblaškantį žmogų, kuris, deja, kitaip nei Hamletas, neįveikia savo niūrios bei tiesmukos
prigimties bei įprasto elgesio ir pamina valdovui deramus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!