Vienišo žmogaus paveikslas lietuvių literatūroje (Biliūnas, Savickis)

Amerikiečių dailininkas Edvardas Hopneris paveiksle „Sekmadienis“ pavaizdavo vienišą vyrą, sėdintį priešais uždarytą parduotuvę. Jo poza ir veido išraiška atskleidžia, jog individas išgyvena beprasmybę. Dažnai individas, atsidūręs beviltiškoje situacijoje, paliekamas pačių artimiausių žmonių, net tampa jiems našta. Lietuvių literatūros kūrėjai taip pat vaizdavo vienišą žmogų, tačiau dėmesys telkiamas ne į išvaizdą, o į dvasinę būseną. Vieni iš šių kūrėjų buvo realizmo epochos atstovas Jonas Biliūnas, kuris vienatvę analizavo per pasakotojo susitikimą su nelaimės ištiktu žmogumi ir modernizmo atstovas Jurgis Savickis, kuris vienatvės jausmą atskleidė ironijos pagalba.
XX a. pr. psichologinės lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas“ pavaizdavo vienišą individą užjausdamas, susitapatindamas su veikėju. Svarbiausia J. Biliūno kūrinių tema – moralinė skriauda. Ankstyva rašytojo liga darė jį dar jautresniu kitų nelaimėms, skausmui. Į žmogaus sielą jis žvelgė kaip į subtiliausią humanistinę vertybę. Novelė „Ubagas“ vienas jautriausių ir autobiografiškiausių rašytojo kūrinių, kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu ir istorija perteikiama kaip paties patirtas įvykis. Pasakotojas, išgyvenantis savo asmeninę dramą, suvedamas su seneliu, kuris „drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman.“ Sužinoma, jog senelis – tai Petras Sabaliūnas, kurį pasakotojas iš mažens pažinojo kaip turtingą, garbingą vyrą, tačiau dabar jis vienišas ubagas, kuri sūnus išvarė iš namų. Tai ne tik dorovinis, bet ir metafizinis nusikaltimas, nes šis veiksmas reiškia: moralinį faktą – sūnaus nedėkingumą tėvui, loginį prieštaringumą – pasekmė paneigia savo buvimo priežastį. Išreiškus pastarąjį santykį religinėmis sąvokomis, faktas, kad sūnus paneigia tėvą tolygus faktui, kad žmogus paneigia jį sukūrusį Dievą. Tokia kūrinio pradžia sukuria pasaulio nedermės, katastrofiškas jausenas, dėl kurių abu veikėjai yra sutrikę ir sukrėsti. Ištikusi nelaimė yra apėmusi visą žmogų. Slegia ne tiek nelaimė, kiek moralinė skriauda, netinkamas elgesys, kuris pažeidžia žmoniškumą, sunaikina sandorą. Rašytojas nesigilina į sūnaus paveikslą, namų vaidą, jam svarbi tik moralinės skriaudos, vienišumo patirtis. Tolimesnis pasakojimas atskleidžiamas ne per jaunuolio apmąstymus, o per dialogą su Petru Sabaliūnu. Jis pradeda...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!