Kokios lietuvių literatūroje vaizduojamo žmogaus savybės nublanko, o kokios išryškėjo per XX amžių?

Kokios lietuvių literatūroje vaizduojamo žmogaus savybės nublanko, o kokios išryškėjo per XX a.? Argumentuokite aptardami konkrečius personažus.
XX a. pradžioje lietuvių literatūra dar buvo gana tvirtai įstatyta į visuomeninių normų rėmus, kurie meninį žodį kreipė savo idėjų ir tikslų link. Rašytojas tebesijautė pašauktas ir įpareigotas tarnauti kažkam aukštesniam negu pati literatūra, tačiau amžiui bėgant literatūra modernėjo, kartu keitėsi ir veikėjų vaizdavimas, jų portretai taip pat kito priklausomai nuo istorinių laikmečio aplinkybių. Negalima teigti, jog XX a. žmogus prarado senąsias vertybes – veikiau keitėsi jo požiūris į jas. Šiuos pasikeitimus norėčiau aptarti remdamasi konkrečiais kūriniais.
Viena svarbiausių temų lietuvių literatūroje visuomet buvo tikėjimas – neveltui pati lietuvių literatūros istorija prasidėjo nuo religinio turinio knygos. Ši klasikinė tematika būdinga ir XX amžiui, tačiau nustojus kūrėją vertinti kaip švietėją, savo kūryba privalantį įdiegti visuomenei tam tikras vertybes, atsisakyta ir vienareikšmiško religingumo, tikėjimo siejimo su neginčijamai teigiamais charakterio bruožais. XX a. žmogus aklai nesikliauja Dievo žodžiu. Šioje vietoje neabejotinai dera paminėti V.M. Putino herojų Liudą Vasarį. Rūpestingų tėvų išsiųstas į kunigų seminariją, jis lyg viso kaimo, neįtariančio, kad kunigo kelias gali būti kuo nors netinkamas ar žalingas jaunam žmogui, pasididžiavimas ir viltis. Visgi veikėjas įsitikina, jog mokymasis seminarijoje, nepaliekantis vietos interpretacijoms ir išstumiantis iš gyvenimo visa, kas nėra šiam mokymuisi būtina, varžo žmogaus kūrybiškumą ir palaužia tikėjimą. Tad Liudo Vasario ir jo gimtojo kaimo žmonių požiūrių skirtumas yra lyg senosios ir naujosios kartos skirtingų įsitikinimų pavyzdys.
Po sovietinės okupacijos religinių motyvų literatūroje nebegausu, tačiau, matyt, cenzūra – ne vienintelė priežastis. XX a. viduryje pasirodžiusių romanų „Dievų miškas“ ir „Balta drobulė“ pagr. veikėjų apmąstymuose šventumo, dieviškumo temos jau yra toli gražu ne pagrindinės. Čia tikėjimą Dievu išstumia tikėjimas žmogumi – humanizmas. Nei Štuthofo lagerio kalinys, nei Amerikoje negalintis pritapti Antanas Garšva paguodos neieško religijoje ar bažnyčioje – religinės apeigos tampa veikiau tradicija, primenančia namus, padedančia žmonėms susiburti, atgauti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!