Kaip praradimai keičia žmogų lietuvių literatūroje (M. Daukša, K. Donelaitis, S. Nėris)

Kiekvienas praradimas į žmogaus gyvenimą įneša pokyčių. Galima netekti Tėvynės, gimtosios kalbos, šeimos, draugų. Visi praradimai priverčia mus pažvelgti į gyvenimą kitu kampu. Būna, žinoma, kad praradimai atveria naujas galimybes, bet dažniausiai žmogus, parasdamas svarbiausius dalykus, ar, tiksliau, leisdamas sau juos prarasti, dažnai praranda pats save. Ruošdamasi šiai temai, pagalvojau – o ką žmogus atranda prarasdamas? Kokias vertybes pasitikrina, kokias saugo pats, nuo kokių praradimų stengiasi apsaugoti kitus? Visi šie ir klausimai, ir atsakymai slypi ir mūsų literatūroje, kalbančioje apie amžinuosius Būties klausimus. Taip galima kalbėti ir apie Tėvynės praradimą, nes netekęs gimtųjų namų, netenki ir dalelės savęs. Gimtosios kalbos praradimo tema tapo ypač aktuali XVI amžiuje, kai Lietuvoje įsigalėjo protestantizmas. XVI amžiuje gyvenęs Mikalojus Daukša svarbiausiomis vertybėmis gyvenime laikė gimtąją kalbą, žmonių tarpusavio ryšį, tautos kultūrą. 1599 metais „Postilėje“ lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ yra įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai originalus Daukšos tekstas, kuriame teigiama, kad žmogus, kuris išsižada gimtosios kalbos, griauna pasaulio nustatytą tvarką ir „keičia prigimtį“. XVIII amžiaus rašytojas Kristijonas Donelaitis epinėje didaktinėje poemoje „Metai“ akcentuoja gimstančios tautinės savimonės temą. Jis teigia, kad gimtosios kalbos, papročių praradimas griauna Dievo nustatytą tvarką. Tėvynės praradimo tema ypač aktuali tapo XX amžiaus viduryje , kai daugumą Lietuvos rašytojų karo banga išblaškė po pasaulį. Antrojo pasaulinio karo metais gilyn į Rytus nublokšta Salomėja Nėris parašė itin skaudaus prarastos Tėvynės ilgesio kupinų eilėraščių. Juose išsakoma, kad Tėvynės netekęs žmogus yra pasmerktas sunkiems išgyvenimams, nostalgijai, sielvartui. Taigi savo kalboje panagrinėsiu, kaip šie aspektai atsispindi lietuvių literatūros kūriniuose.
Didžiausias lietuvių literatūros bei kultūros rūpestis nuo pat raštijos pradžios buvo saugoti savo kalbą, jos neprarasti, neišsižadėti, kalbą suvokiant kaip žmogaus pamatinę vertybę, jo identiteto pagrindą. Kas atsitiktų praradus savąją kalbą, pirmasis bando paaiškinti M. Daukša, stambus katalikų bažnyčios veikėjas, globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, ir daro tai labai emocingai ir motyvuotai. 1599 metais Vilniaus universiteto spaustuvėje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!