Kristijonas Donelaitis – grožinės lietuvių literatūros pradininkas

 REFERATAS Kristijonas Donelaitis – grožinės lietuvių literatūros pradininkas 2008m. Kristijonas Donelaitis (1714-1780) Kristijonas Donelaitis - didžiausias XVIII a. lietuvių poetas, pirmoji stambi figūra lietuvių literatūros istorijoje. Jo kūrybinis palikimas – tai „kertinis lietuvių literatūros akmuo“ (V. Mykolaitis-Putinas). Veikiamas Šviečiamojo amžiaus idėjų, Donelatis iškilo kaip poetas visuomenės auklėtojas, moralistas. Su Europos literatūros tradicija jį sieja ir baroko pėdsakai bei klasicistinio racionalizmo elementai. Kartu jis – stipraus realistinio talento meninikas, savitas liaudies gyvenimo vaizduotojas, vienas pirmųjų Europos poezijoje nupiešęs platų valstiečių buities, kaimo gamtos paveikslą, kupiną gilių būties apmąstymų ir nacionalinės sąmonės apraiškų. Donelaitis pasireiškė iki tol lietuvių literatūroje negirdėtu meninio vaizdo plastiškumu, poetinio žodžio turtingumu ir sugestyvumu. Jo „Metai“ – pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys, įsitvirtinęs greta įžymiausiosios tarybinių tatų klasikos, verčiamas ir žinomas daugelyje kraštų. Biografija Donelaitis gimė 1714 m. saudio 1d. Rytų Prūsijoje, netoli Gumbinės (dabar Gusevas, Kaliningrado sritis), nedideliame, vėliau visai išnykusiame Lazdynėlių kaime. Jo tėvai buvo vietiniai lietuviai. Pusę tenykštės apylinkės gyventojų jau sudarė įvairiu laiku, o ypač po 1709-1711 m. maro, atsikraustę vokiečiai kolonistai. Donelaičių šeima priklausė prie vadinamųjų laisvųjų Rytų Prūsijos valstiečių, kurie nėjo baudžiavos, o už naudojamą žemę mokėjo pinigais. Tokios šeimos vertėsi kiek lengviau, todėl galėjo leisti į mokslą vaikus. Tačiau patys Donelaičiai gyveno sunkiai, nes anksti (1720) mirė tėvas, ir našlė motina viena turėjo išlaikyti keturis sūnus ir tris dukteris. Iš poeto vaikystės maža kas težinoma. Manoma, kad, motinos išsiųstas, jis mokėsi „beturčių mokykloje“ Karaliaučiuje – pramoko skaityti ir giedoti. Apie 1731 m. Donelaitis įstojo į Karaliaučiuje Kneiphofo (miesto rajonas) lotyniškąją penkiametę mokyklą, garsėjusią tuo, kad čia ankščiau mokytojavo žinomas Rytų Prūsijos poetas S.Dachas (1605-1659). Gyvendamas neturtingų moksleivių bendrabutyje, Donelaitis šiaip taip vertėsi įvairiais patarnavimais bažnyčioje. Kaip vėliau pats yra prisipažinęs artimiesiems, kartą buvęs net apalpęs dėl išsekimo. Gabus jaunuolis 1736m. rudenį buvo priimtas i Karaliaučiaus universitetą studijuoti teologijos. Universitete Donelaitis uoliai lankė lietuvių kalbos seminarą, kuriam tuo metu vadovavo buvęs I.Kanto mokytojas F.Šulcas. Donelaičio profesorium buvo žinomas biblijos vertimų į lietuvių ir lenkų kalbas bei lietuviško giesmyno rengimo organizatorius J.Kvantas. Baigęs universitetą, Donelaitis trejus metus ėjo kantoriaus – mokytojo padėjėjo, bažnytinio mokinių choro vadovo – pareigas Stalupėnų miestelyje. Po metų buvo paskirtas mokyklos rektorium. Su šiuo laikotarpiu siejasi ir pirmieji Donelaičio literatūriniai bandymai. Manoma, kad mokytojaudamas jis rašė pasakėčias, kurias skaitė savo mokyklos auklėtiniams, stokojusiems lektūros lietuvių kalba. Naujas gyvenimo etapas Doneličiui prasidėjo nuo 1743m.,kai jis buvo paskirtas gretimos Tolminkiemio parapijos pastorium. Ten poetas pastoviai išgyveno 36 metus. 1744m. jis vedė Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę. Vaikų šeima neturėjo. Donelaitis ilgus metus sistemingai vizitavo penkias parapijos mokyklas, savaip tęstadmas pedagoginę veiklą. Jis atskleidė ir savo ūkinius organizacinius sugebėjimus: pastatydino naują bažnyčią (1756), mokyklą, pastorių našlių namą. Net septynerių metų karo (1756-1763) įvykiai, tiesiogiai palietę Rytų Prūsiją, mažai teminimi poeto užrašuose ir visai neatsispindėjo grožinėje kūryboje. Yra išlikę du Donelaičio laiškai, rašyti artimam bičiuliui, taip pat trys proginiai moralinės tematikos eilėraščiai vokiečių kalba. Gyvenimo būdas artino Donelaitį prie gamtos. Pastoriaus pareigos padėjo puikiai pažinti valstiečių buitį, psichologiją, moralinius privalumus, ydas. Daug rūpesčių poetui kėlė painūs visuomeniniai žmonių santykiai. Tolminkiemio parapijoje lietuvių jau nebebuvo likę vos trečdalis visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko senieji papročiai, etnografinis savitumas, iro moralinio gyvenimo sankloda, svetimybės skerbėsi ir į gimtąją kalbą. Literatūrinei kūrybai Donelaitis nuosekliau galėjo atsidėti maždaug po 1765m., sumažėjus Tolminkiemyje ūkio ir statybų rūpesčių. Tuo metu jis iš viso plačiau domėjosi kultūriniais reikalais: vertė giesmes į lietuvių kalbą, parengė brošiūrą lietuvių kalba apie separacijos nauda (1769) ir kt. Palaipsniui ėmė augti ir keturios epinės giesmės: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Taip pat žinoma, jog kai kurie Karaliaučiaus literatai buvo skaitę trumpąjį (659 eil.) Donelaičio „Metų“ variantą. Išlikęs poemos tekstas yra beweik penkeriopai didesnis (2968 eil.). visa tai rodo, jog Donelaitis savo kūrinį rašė, plėtė ir redagavo ilgesnį laiką, galbūt ištisą dešimtmetį (1765-1775). Nė vieno savo grožinio kūrinio Donelaitis neišspausdino. Poetui mirus, rankraščius jo žmona perdavė šeimos bičiuliui, kaimyninio Valtarkiemio pastoriui J.Jordanui; iš čia vėliau jie pateko į lietuvių tautosakos leidėjo bei literato, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus L.Rėzos (1776-1840) rankas. Skatinamas vokiečių filologo ir rašytojo V.Humbolto, L.Rėza išleido keturias stambąsias Donelaičio giesmes, pavadinęs jas „Metais“ (1818), ir pasakėčias (1824). L.Rėzos įvesta „Metų“ antraštė, atitinkanti Donelaičio poetinį sumanymą, prigijo visam laikui. Pasakėčios Savotiška Donelaičio kūrybos preliudija yra jo pasakėčios. Tai ankstyvieji poeto darbai ir pirmieji orginalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Yra išlikusių šešios pasakėčios. Jų parašymo datos nežinomos; chronologinės sekos taip pat negalima tiksliai nustatyti. Spėjama, kad jos sukurtos Stalupėnų laikotarpiu. Kai kurie idėjiniai bruožai bei eilėdaros (hegzametro) ypatumai aiškiai rodo, jog pasakėčios parašytos anksčiau, negu poema „Metai“. 1. Lapės ir gandro česnis (75 eil.) 2. Rudikis jomarkininkas (49 eil.) 3. Šuo Didgalvis (32 eil.) 4. Pasaka apie šūdvabalį (54 eil.) 5. Vilks provininks (39 eil.) 6. Aužuols gyrpelnys (49 eil.) Donelaičio, kaip ir jo amžininkų, pasakėčios grindžiamos moraliniais kriterijais. Poetas smerkia „valkatas“, kurie „be darbo maitinas ir kampuos belindodami tikt gatavo griebia“ („Rudikis jomarkininkas“), „netikusį žmogų“, kuris tik „smarvę myli“ („Pasaka apie šūdvabalį“) ir pan. Tokio tipo kūriniais lietuvių poetas pratęsė Ch.Gelerto ir kitų įtvirtintą moralinės pasakėčios tradiciją. Kartu Donelaičio pasakėčios suskamba ir socialinių motyvų. Sakykijme, pasakėčioje „Šuo Didgalvis“ autorius, kalbėdamas apie šunį bei jo „liudininkus“ vilką ir lapę, neteisingai primetusius avelei skolą, daro užuomeną apie junkerinio teismo šališkumą, beteisę „mažojo žmogaus“ padėtį feodalinėje visuomenėje. Taip pat kai kurios pasakėčios nukreiptos prieš feodalinių viršūnių moralę. Pasakėčios morale kreipdamasis į žmones su lopyta skranda, autorius įtaigiai žadina jų orumą, visuomeninės vertės pajautimą: Bet nesigėdėkit, kad jums koks valkata šypsos. Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą, Rasi nuo aukso jo siratų ašaros blizga Ir kasdien dievop našlių dūsavimai šaukia. Šie pavyzdžiai rodo, kad Donelaitis gerokai laužė literatūrinę pasakėčios žanro tradiciją, moralinę tematiką pakylėdamas iki socialinių negerovių kritikos. Pasakėčių autorius nebesitenkino pašalinio stebėjimo pozicija ir siekė būti aktyvus liaudies nuotaikų reiškėjas. Švietiškoji XVIII a. didaktika netilpo į trumpą klasikinės pasakėčios moralą – aforizmą. Smulkesnių eiliuotojų tarpe buvo plačiai įsigalėjusi Ch.Gelerto maniera ištęstu moralu aiškinti mažne kiekvieną pasakėčios siužetinės dalies detalę. Donelaitis gerai nuvokė šią manierą: kai kuriais atvejais ir jo moralas savo dydžiu net pranoksta siužetinę pasakėčios dalį (pvz., „Aužuols gyrpelnys“). Tačiau kai kuriose pasakėčiose („Šuo Didgalvis“, „Vilks provininks“) jis išlaiko trumpą klasikinį aforistinį moralą. Klasicistinės XVIII a. poezijos fone Donelaičio pasakėčios ypač išsiskyrė realistinėmis buities detalėmis, folkloro elementais, kalbos liaudiškumu. Poeto stiliuje daug smarkių frazių, hiperboliškų posakių, natūralistinių vaizdų ir satyros elementų (pvz., audros palaužtam ąžuolui „bemirštant jau iš viso didelio pilvo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!