V. Mykolaitis-Putinas "Rudenio naktį"

„Rudenio naktį“ analizė ir interpretacija Vincas Mykolaitis – Putinas – XX a. pr. lietuvių poetas ir prozininkas, simbolizmo srovės atstovas Lietuvoje. Ši meno kryptis poetui padarė didelę įtaką studijuojant Rusijoje bei Vakarų universitetuose. Jam pačiam simbolizmas buvo naujas romantinio judėjimo etapas – terpė išsiskleisti asmenybei. Rašytojas labiausiai žinomas savo romanu „Altorių šešėly“ ir simbolistiniais eilėraščiais. Vienas žymiausių eilėraščių rinkinių yra „Tarp dviejų aušrų“, kuriame apmąstoma pasaulio sandara, žmogaus prigimties prieštaravimai. Čia ir aptinkame eilėraštį „Rudenio naktį“. Eilėraščio pavadinimas nusako kūrinio laiką – rudens naktį. Nors naktis yra tamsos metas, tačiau čia galime įžvelgti prieštaravimą („šviesi naktis“). Pirmosios eilėraščio strofos eilutės taip pat akcentuoja veiksmo laiką („Tyli naktis...“). Tai parodo šio paslapties apgaubto laiko svarbą, kai atgyja žmogaus siela, „sužydi“ svajonės, norisi lėkti ir skristi... Nakties skambumas palyginamas su „dainiaus kankliais šilkastygiais“. Naktis vaizduojama kaip visa ko tobulybė, nes „Plikus laukus<...>/ Užliejo sidabru taip lygiai lygiai.“ Tuo išskiriamas nakties stebuklingumas, nepaprastumas, parodoma jos galia. Lyrinis subjektas jaučiasi vienišas, mažas ir menkas („tartum lašas jūroj išnykau“). Šiuo sakiniu taip pat pabrėžiamas jo artumas su pasauliu, jo begalybe. Tačiau jis nėra vienišas – jis turi save, savo neaprėpiamą sielos pasaulį, savo troškimus, kuriuos jis tartum išsako visatai, pakeldamas „veidą į žvaigždėtą dangų“. Taip jis tarsi kyla savo svajonių link. Kreipinys, kurių tekste yra tik du, „gilus dangau“ paliudija lyrinio subjekto norą prisiartinti prie kosmoso galybės, tačiau taip pat ir baimę atverti visą save. Antrasis kreipinys yra paskutinėje eilėraščio strofoje. Iš to galime pastebėti, kad pabaigoje lyrinis subjektas tartum įgyja drąsos, nebebijo parodyti savo gilių jausmų bei svajonių. Jis visa savo esybe, atrodo, šaukia: „Tyli naktie, šviesi rudens naktie!..“, tuo norėdamas kuo greičiau išsakyti jį slegiančias mintis. Taigi lyrinis subjektas yra dvilypė asmenybė: nors jis asmeniškai jaučiasi vienas, tačiau taip nėra – jis ištirpsta jį supančioje naktyje – savo troškimuose bei svajonėse. Trečioje, ketvirtoje ir penktoje eilėraščio strofose lyrinis subjektas kartoja žodžius: „Ir nežinau“. Jie dar labiau paryškina, kad lyrinis subjektas yra sutrikimo, susimąstymo apie gyvenimo esmę stadijoje. Tačiau, nors jis ir kartoja šiuos žodžius, tarsi tvirtindamas apie nežinomybę, įsigilinę į toliau einančius žodžius, galime teigti, jog lyrinis subjektas ne nežino, o kaip tik, atvirkščiai, numato, kas jo laukia ateityje („Ir nežinau, kad aš buities kelionėj / Minu vien žemės tremtinio takus“, „Ir nežinau, kad ryt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!