Asmenybės laisvės tema XX a. lietuvių literatūroje (B. Sruoga, V. Mykolaitis - Putinas, A. Škėma)

Asmenybės laisvės tema XX a. lietuvių literatūroje

Gyvenimas - tai žmogaus kelias, kuriuo jis keliauja nuo pat savo gimimo iki mirties. Deja, tas kelias šakojasi į daug kitų takelių, kurių gale nežinia, kas laukia. Kiekviename jų yra daug kliūčių, pasirinkimų, kurie paruošti tam, kad žmogus galėtų išbandyti ir pažinti save. Tačiau žmogus ne visuomet gali laisvai pasirinkti savo kelią. O ką apie asmenybės laisvę kalba rašytojai V. Mykolaitis-Putinas bei B. Sruoga?

Viena vertus, XX a. pradžios Lietuvos poeto ir prozininko Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ teigiama, jog žmogus yra laisvas ir tik pats gali pasirinkti savo gyvenimo kelią. Veikėjas Liudas Vasaris, pildydamas tėvų svajonę, įstoja į kunigų seminariją. Įstojęs į kunigų seminariją Liudas jautėsi tarsi ne savo vėžiose. Matydamas kitus klierikus, visiškai atsidavusius tikėjimui, jis slapta vis susimąstydavo, kad kunigo kelias ne jam, o pradėjęs rašyti eiles, panoro būti poetu. Laikas bėgo ir Liudas seminariją baigė sėkmingai, deja, pašaukimo taip ir neatrado. Būdamas kunigu jis nesijautė laisvas. Kai Liudas išvyksta į Peterburgą, jis visiškai supasaulėja, ir grįžęs į Lietuvą vengia kunigavimo, nenori viešai rodytis kaip kunigas. Galiausiai jis supranta, kad viltis tapti poetu jo neapleis visą gyvenimą ir jis privalo išpildyti svajonę, pagaliau tapti laisvu: meta kunigystę bei visą savo gyvenimą ima sieti su kūryba. Taigi, V. Mykolaitis-Putinas savo romane įprasmina, kad tik pats žmogus gali pasirinkti savo gyvenimo kelią.

Kita vertus, žmogus – aplinkybių vergas, nes jo pasirinkimus riboja kiti žmonės, prievarta, istorinė situacija – tai įrodo Balys Sruoga – Lietuvos poetas romane „Dievų miškas“. Šis romanas vaizduoja inteligentijos gyvenimą koncentracijos lageryje Štuthofe. Kūrinyje aprašoma, kokia buvo žmonių kasdienybė. Romane rašoma, kad dirbdami inteligentai turėjo ne kuo daugiau padaryti, o tiesiog judėti, krutėti, kad nuėję miegoti žmonės turėdavo ignoruoti ant savęs ropojančius gyvius. Romane aprašomas ir pastovus smurtas prieš inteligentiją, jiems net nederėdavo eiti į prausyklą, nes dažniausiai, nusiprausti taip ir netekdavo, o smūgių susilaukdavo visada. Ištremtieji turėdavo valgyti ir neskanų maistą, kartais net vogti iš šunų ir kitų gyvulių, nes jie buvo maitinami geriau už žmones. Romanas parašytas su ironija, nes autorius, viename iš interviu prisipažino, kad tik ironija jam padėjo išgyventi šį sunkų gyvenimo laikotarpį. Net jeigu negali pats pasirinkti savo gyvenimo kelio, turi iš to, ką gauni, išspausti geriausią. Taigi, Balio Sruogos atsiminimų romane rašoma, kad žiauri kasdienybė, prievarta suvaržė žmonių laisvę, jie neturėjo jokios galimybės patys pasirinkti kaip nori gyventi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!