Kodėl svarbu pažinti save? (V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma, V. Mačernis)

Kodėl svarbu pažinti save?

(V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma, V. Mačernis)

Pažinti save – prisiliesti prie tikrovės, atrasti savo vietą margame pasaulyje. Šis klausimas glaudžiai susijęs, o gal ir lygiavertis gyvenimo prasmės klausimui. Gyvenimo prasmė – vienas esminių filosofinių, teologinių klausimų, kuriuo bandoma nusakyti atskiro individo, žmonijos, gyvybės, visatos egzistavimo priežastį, paskirtį, tikslą. Manau, jog pažinti save yra viena svarbiausių egzistencinių užduočių, o priežasčių gali būti daug. Tik suvokdamas savo prigimtį, gali atrasti tikrąjį gyvenimo kelią. Savivoka taip padeda išlikti savimi svetimame pasaulyje ir, be abejo, atrasti giliausias savo sielos paslaptis. Šiandienos kalboje plėtosiu šias mintis, o siekdamas jas įrodyti, atsigręšiu į talentingus lietuvių literatūros atstovus – Vincą Mykolaitį-Putiną, Antaną Škėmą bei Vytautą Mačernį.

Simbolinės antropologijos atstovas, vokiečių socialinis mąstytojas, filosofas Max‘as Weber‘is vienoje savo paskaitų pabrėžė, jog individo gyvenimas „skleidžiasi“ visuomenės „nupintuose tinkluose“. Trumpai tariant, kiekvieną žmogų veikia jo aplinka – požiūriai, tradicijos, išankstinės nuostatos. Tik sąmoningas žmogus gali suvokti aplinkos įtaką ir priimti savarankišką sprendimą. Be abejo, būtų galima ginčytis, jog nėra savarankiško sprendimo, tačiau tai būtų ilga ir beprasmė filosofinė diskusija. Manyčiau, jog savęs pažinimas būtent dėl to ir svarbus – kad asmuo galėtų įveikti socialines įtakas ir daryti tai, ką jam sako širdį. Tikrasis gyvenimo kelias kiekvienam yra skirtingas, o savivoka yra be galo svarbi. Tik klysdamas, ieškodamas ir klausdamas žmogus gali atrasti savo širdies kelią (prisiminkim J. V. Gėtės Faustą). Šią mintį meistriškai papildo XX a. pradžios lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas Vincas Mykolaitis-Putinas. Pirmajame psichologiniame lietuvių romane rašytojas vaizduoja žmogaus bandymą suvokti save ir pasirinkti „tikrąjį“ gyvenimo kelią. Kūrinyje pasakojama apie pagrindinį veikėją, Kauno kunigų seminarijos dvasininką Liudą Vasarį, kuris, pasukęs dvasininko keliu, išgyvena sielos konfliktą – jis negali nuspręsti ar eiti dvasininko keliu (nors nejaučia pašaukimo Dievui), ar pasukti menininko keleliu („Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas.“) Pagrindinio veikėjo asmenybės tobulėjimo laisvė yra suvaržyta dėl jo pasirinktos kunigo profesijos: jis negali laisvai bendrauti su jį dominančiomis moterim, negali laisvai reikšti savo minčių, negali skaityti užsienio literatūros. Jam nuolat yra primenamos jo pareigos, kartu dirbantys kunigai nuolat seka jo žingsnius. Liudas Vasariui, kaip poetiškos prigimties žmogui, kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai yra svetimi. Jis jaučia, jog bandydamas prie jų prisitaikyti, išsižadėtų savęs, tačiau Vasaris nesiryžta aktyviai priešintis, nes jis pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl jis vis grimzta į save. Pažindamas save, reflektuodamas, apmąstydamas prigimtį, jis suvokia, jog bandymas prisitaikymas prie dvasininko luomo pareigų yra bergždžios pastangos, jei nėra pašaukimo. Jis suvokia, kad tik kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą ir šis pasirinkimas, romanui artėjant prie atomazgas, atrodo vis artimesnis ir tinkamesnis. Po 18 metų trukusio širdį rėžusio pasirinkimo konflikto Vasaris visgi pasirenka poeto kelią ir taip įprasmina savo būtį. Nors kelias „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!