Ar klaidos padeda tobulėti? (Mykolaitis-Putinas, Škėma)

Klaidos yra žmogaus prigimties dalis. Senajame Testamente pasakojama pirmosios nuodėmės istorija- Ieva, įtikinta saldžių velnio vilionių, rojuje nuskina Dievo uždraustąjį vaisių - obuolį. Ši jos klaida pasmerkia žmoniją varginančiam gyvenimui žemiškajame lygmenyje. Rodos, žmogaus neteisingas elgesys yra neišvengiamas šiuolaikiniame sociume, kurį apibrėžia sąlyginės moralinės vertybės, komplikuoti asmeniniai ryšiai ir vis chaotiškesnis individo vidinis gyvenimas. Filosofas Imanuelis Kantas žmogaus moralumą apibrėžė ne jo veiksmų pasekmėmis, bet vidinėmis individo intencijomis. Taip ir klaidos neturėtų būti pasmerktos, o vertinamos žmogaus vidinės būties kontekste - jų poveikiu asmenybės tobulėjimui. Klaidos padeda žmogui geriau pažinti save, tačiau jos gali virsti ir neatskiriama skausmo, nevilties kupino žmogaus gyvenimo dalimi.
Klaidos padeda individui pastebėti savo asmeninius trūkumus, suvokti savo realiuosius troškimus, viltis. Žmogus yra linkęs apriboti savo egzistenciją, pasaulėžiūrą pažįstamo pasaulio patirtimis, neanalizuoti savo norų priežasčių ir svarbos, atmesti kylančius vidinius priekaištus. Neteisingi pasirinkimai ir jų pasekmės verčia žmogų identifikuoti šias problemas ir pakeisti savo elgesį. Toks pokytis vaizduojamas XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio- Putino pirmajame psichologiniame - intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Autobiografinėmis detalėmis paremto kūrinio protagonistas Liudas Vasaris - jaunas vaikinas, įstojęs į kunigų seminariją dėl tėvų ir idealistinių siekių įtakos. Vaizduojamas aštuoniolika metų trukęs brandos laikotarpis, kurio metu savimi nepasitikintis berniukas virsta solidžia, tvirta asmenybe ir nuomonę turinčiu vyru. Jaunas, lyriškos prigimties Liudas Vasaris seminarijoje jaučiasi svetimas - jos niūrūs mūrai prieštaringi gamtą mylinčiai sielai. Vasario pareigos jausmas verčia slėpti sąmonės dvilypiškumą - vieni pirmųjų kūrybinių bandymų sukurti dėl nusivylimo idealais, vidinės kančios, kylančios dėl troškimų ir realybės netapatumo. Nepaisydamas vidinių prieštaravimų vaikinas nusprendžia nepalikti seminarijos, tampa kunigu. Religinės dogmos, jų ribotumas paskatina Vasario kūrybinį vystymąsi (pagal patį rašytoją, be kančios nėra nei kūrybos, nei laimės), vidiniai prieštaravimai greitina asmenybės brandą. Galų gale Liudas supranta draugės Baronienės Rainakienės žodžius, kad poetu jį „sutvėrė pats Dievas, o kunigu padarė tik seminarija ir vyskupas“. Būtent...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!