Asmeninės laimės ir pareigos konfliktas literatūroje (V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma, B. Krivickas)

Asmeninės laimės ir pareigos konfliktas literatūroje(V.Mykolaitis-Putinas, A.Škėma, B.Krivickas)

„Laimė kartais įsėlina pro duris, kurias net nežinodami palikote atviras“ (Johnas Barrymore'as). Laimė- neapibrėžtas, abstraktus dalykas. Vienas yra laimingas vien sėdėdamas ir valgydamas ledus, kitas – padėdamas kitiems, o trečias išvis nežino, ką reiškia būti laimingam. Deja, net sužinoję, kas mums yra tikroji laimė, ne visada galime ją patirti. Kartais tenka aukoti asmeninę laimę dėl pareigos. Priklausydami nuo savo gyvenimo būdo – veiklų, amžiaus grupių - esame įpareigoti vienaip ar kitaip elgtis. Pareigos ir asmeninės laimės konfliktas lietuvių literatūroje gana dažnas. Kalbėsiu apie tai, kaip asmeninės laimės ir pareigos temą savo kūryboje nagrinėja lietuvių literatūros autoriai V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma bei B. Krivickas.

Asmeninės laimės ir pareigos konfliktas atskleidžiamas prozininko V. Mykolaičio – Putino psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Kūrinio pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris turi nuolat savyje derinti priešingus polius – pareigą ir pašaukimą, todėl nuolat jaučia dramatišką vidinį konfliktą. Nors autorius teigė, kad romano negalima laikyti autobiografiniu kūriniu, tačiau sutiko, jog Vasarį kamavę klausimai yra autobiografinio pobūdžio. Liudas Vasaris, kaip ir Putinas, baigė kunigų seminariją, studijavo užsienyje, vėliau, vis labiau toldamas nuo kunigų luomo, atsisako kunigystės ir sieja savo gyvenimą su mylima moterimi bei kūryba. Kunigo ir poeto konfliktas išryškėja mokantis kunigų seminarijoje, kai veikėjas nepatiria kunigo pašaukimui reikalingo gyvo tikėjimo, bet atranda meninę kūrybą. Sekdamas Maironio pavyzdžiu, Vasaris įsitraukia į tautinę kultūrinę veiklą ir atranda psichologinį sofizmą, kuriuo save apgaudinėjo ilgą laiką „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas." Seminarijoje Liudas Vasaris suvokia, jog kunigystė-jo prigimties ir talento priešas, prieš kurį jis kovoja visu pajėgumu, bet aplinkybės, atvedusios į kunigystę, buvo stipresnės nei jo pasipriešinimas. Nors ir uoliai stengėsi atlikti dvasininko pareigas, atsiradusi simpatija Liucei pažadina troškimą džiaugtis žemišku gyvenimu ir ieškoti savos laimės. Vasaris, norėdamas būti geru kunigu, nuslopina savo troškimus, tačiau, tapęs vikaru Kalnynų parapijoje, sutinka žavingą vakarietiškos kultūros moterį baronienę Rainakienę, kuri praplečia jo kultūrinį akiratį, vėl sužadina ambicijas, pasiryžimą priešintis aplinkai, paskatina nebijoti būti savimi. Taip dar labiau išryškėja vidinis konfliktas. Prasidėjus karui, Vasaris išvyksta į užsienį ir į Lietuvą sugrįžta tik po 10-ties metų. Gyvenimas ir studijos Vakarų Europoje dar labiau sustiprina norą atsisakyti kunigystės pareigų ir atiduoti visą save kūrybai. Pažintis su drąsiąja amerikiete Aukse, meilė jai skatina Liudą Vasarį apsispręsti, nes jis yra atsakingas ir už kitų žmonių likimus, tačiau galutinį sprendimą lemia jo pirmos mylimos ir geros bičiulės Liucijos mirtis. Taigi, V. Mykolaičio-Putino kūrinyje „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas, nesugebėdamas suderinti pareigos ir pašaukimo, galiausiai pasirenka asmeninę laimę, laisvę kurti ir žemišką gyvenimą. Suvokti savo tapatybę, atrasti tikrąjį save yra bene sunkiausia kiekvieno žmogaus užduotis, bet tai daryti būtina, nes tik tada gali prasmingai gyventi ir būti laimingas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!