Sąžinė - žmogaus poelgių vertintoja (J. Biliūnas, J. Savickis, V. Mykolaitis - Putinas, A. Škėma)

pabandysiu išnagrinėti teiginį, sąžinė - žmogaus poelgių vertintoja.
dvasinio pasaulio fenomenų. Sutepę sąžinę, nerandame vietos, kankinamės, negalime nusiraminti.
Tiesa, žmonės pasižymi labai nevienodu sąžinės jautrumu. Ramią sąžinę turi ne tik dorovingi žmonės,
neretai sąžinės priekaištų nepatiria ir piktos valios žmonės, griaunantys kitų laimę, nusižengiantys ne
tik dorovei, bet ir teisėtumui. Sąžinės nejautrumas bei dorovinis aklumas neretai būdingas žmonėms
linkusiems į savanaudiškumą ir karjerizmą. Tiesa, Jau nuo seno žmones jaudino klausimas: kas yra tas
vidinis mūsų kaltintojas, tas nenumaldomas, nuolat budintis jausmas? Senovės graikų mitologijoje
sąžinei buvo suteiktas rūstaujančių keršto deivių – Erinijų – pavidalas. Jos persekiojo ir baudė
nusikaltėlius, bet buvo atlaidžios tiems, kurie gailėjosi, blogą padarę. Apie sąžinės balsą kalba ir XIX a.
antros pusės-XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje,
visuomenės veikėjas Jonas Biliūnas. Savo apsakyme „Vagis“ autorius teigia, kad „sąžinė - žmogaus
teisėjas“, mat atimti kito gyvybę, net ginantis nuo vagies, yra labai sunkus nusikaltimas. Kūrinyje
vaizduojamas vienas susitikimas su vagimi, kuris įsilaužęs naktį nori pavogti arklį. Žmogus,
akimirksniu apsisprendęs ginti save ir savo turtą, užmuša vagį. Jis ne iš karto suvokia, ką padarė.
Pasakotojas supranta, kad nebuvo kitos išeities. Ieškodamas nusiraminimo žmogus pasisako kunigui,
žmonai, artimesniems kaimynams, yra suprantamas, guodžiamas, bet ramybės neranda, klausia
savęs, kad gal reikėjo pranešti valdžiai. Biliūnas leidžia žmogui teisintis: o kam bus geriau – išveš,
uždarys į kalėjimą, kuris juk nepataiso žmonių. Bet sąžinė vis vien nerami. Taigi, sąžinės jausmas yra
labai stiprus ir sunkiai suvaldomas.
Taip pat noriu pasakyti, kad yra daugybė žodžių, kuriais išreiškiame moralinius dalykus: gėris, sąžinė,
atsakomybė, kaltė, dvasingumas. Dvasingumas – lyg žmonių pastangos savo baigtinumą laike
palyginti su amžinybe. Galimybė reflektuoti save suteikia gyvenimui tikslą ir moralę, išlaisvina iš
apibrėžtumo. Žmonių pastanga žiūrėti į gyvenimą iš šalies suteikia galią skirti gėrį nuo blogio, įvertinti
kitų poelgius, savo gyvenimą. Kai žmogus gyvena laisve, orumu, pagarba kitam, tuomet jis yra
dvasingas. Ryškiausiai šią vertybę suformulavo ir aiškino krikščionybė - žmogus turi kūną, kuris yra
materiali išraiška, siela padeda kūnui bendrauti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!