Teisingumo ir lygybės samprata Aristotelio "Politikoje"

Senovės graikų filosofo Aristotelio (384-322 m. Pr. Kr.) veikalas pats svarbiausias politikos mokslo veikalas visoje antikos epochoje, padaręs gana didelę įtaką vėlesnių epochų politikos mokslui. Aristotelio „Politika“ – tai vienas iš pirmųjų mėginimų pateikti sistematišką politikos mokslą. Teisingumui Aristotelis savo veikale „Politika“ skiria gana daug vietos. Jo manymu, teisingumas tai vidurys tarp kraštutinumų: taro neteisybės padarymo ir jos kentimo. Pagal Aristotelį teisingumas tai savotiškas įpratimas, dėl kurio žmonės yra linkę elgtis teisingai ir trokšta teisingumo. „Politikoje“ nurodomas dvejopas teisingumas: • Bendras, kuris yra platesnės reikšmės. • Specialus, kuris yra siauresnės reikšmės. Aristotelio manymu, teisingumas nesiskiria nuo teisės, todėl teisė apima teisingumą, o teisingas žmogus yra tas, kuris saugo įstatymus, vykdo dorybes ir daro kitiems gera. Galima padaryti išvadas, kad teisingumas yra didžiausia dorybė gyvenime. Ir nors jis žmogų sutapatina su pilietiniu gyvūnu, tačiau išskiria pagrindines jo savybes. * „Žmonės iš visų gyvūnų išsiskiria tuo, kad jie vieninteliai suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga ir t.t., ir šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis bei valstybė. Specialus teisingumas sutapatinamas su lygybės saugojimu, kuris skiriamas i dvi atšakas: • Lyginamasis teisingumas, kuris reikalauja, kad kiekvienam būtų atitinkamai atlyginta už atimtus dalykus ar patirtus nuostolius. • Dalinamasis teisingumas, kuris skirsto dalykus pagal jų nuopelnus, teisingumas sprendžiamas pagal asmenų savybes. ** „Klysta demokratai manydami, jog lygybė vienu atžvilgiu sudaro lygybės būtinumą visais atžvilgiais; taip pat klysta pligarchai manydami, jog nelygybė vienu atžvilgiu sudaro nelygybę visais atžvilgiais“. Tai savotiški teiginiai, kurie prieštarauja vienas kitam. * Aristotelis „Politika“, 66psl. „Pradai“ 1997m. Vilnius ** Petras Leonas „Teisės Filosofijos istorija“, 91psl. „Mintis“ 1995m. Vilnius Teisingumas gali būti suprantamas dvejopai, kadangi vieniems piliečiams atrodo, kad teisingumas yra gera valia, kai norima ar linkima gera, o kitiems- kad, kai valdžią turi stipresnis. *Tačiau teisingai sakoma,“ kad negali gerai valdyti tas, kuris pats nebuvo valdomas“. Juk kiekvienas pilietis turi sugebėti ne tik kažkam vadovauti, tačiau savotiškai paklusti ir kitiems, tai yra viena iš dorybių, kai valdantysis bando pažinti ne tik savo valdančiąją pusę, tačiau įsigilinti ir paklūstančiąją pusę. Juk žmogui, kuriam būdingas būdingos ne tik valdovo, bet ir valdinio dorybės, bus daug teisingesnis valdyme, nei tas, kurio teisingumo supratimas yra kitoks negu valdinio. Aristotelio nuomone idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.Iš čia, seka, kad supratingumas yra visus valdovus vienijanti dorybė, nes kitos dorybės yra ne tokios svarbios ir yra būdingos visiems: tiek valdantiesiems, tiek valdiniams. Tačiau ir čia pastebime skirtumą, kad valdinio didžiausia dorybė yra ne supratingumas, o teisinga nuomonė. Aristotelio manymu, kad yra teisinga bei reikalinga, kad vienas turi būti valdomas, o kitas valdytų prigimtine valdžia. Aiškiai pastebima nelygybė **:„Juk vergas vergui, ponas ponui nelygus“. Mano manymu, žmonės niekada nebuvo lygūs ir manau, kad nebus, jie iš prigimties yra nelygūs: tiek savo kilme, tiek nuopelnais, tiek dorybėmis. Jeigu kalbėti apie teisingumą, tai ši dorybė neturi jokios nustatytos ribos, jis yra begalinis ir neapibrėžtas, tuo labiau, kad kiekvienas jį supranta skirtingai, kaip sakoma, kiek žmonių, tiek nuomonių. Paprasčiausiai visi piliečiai laikosi tam tikro teisingumo, kiek jiems protas leidžia suprasti jo ribas, tačiau jie niekada nepasiekia absoliutaus teisingumo. Tikriausiai niekas dar nesuprato ir nenustatė, kur yra šios dorybės aukščiausias taškas, nors apie jį kalbama, tačiau ne kaip apie absoliutų teisingumą. Blogiausia, kad atsiranda žmonių, kurie mano, kad kalba apie visšką teisingumą,. Atrodytų, kad teisingumas yra lygus lygybei, tačiau taip nėra visiems. Juk, yra visiškai suprantama, kai egzistuoja nelygybė ir ji atrodo mums teisinga tam tikrais atvejais. Juk vieni žmonės yra nelygūs turtais, laisve, padėtimi. Sunku yra nuspręsti, kas yra vieniems teisingas sprendimas, o kitiems – ne, dėl to kalti ne sprendimų sprendėjai, o patys žmonės, kurie yra savo reiklalų sprendėjai. . *solonas **Filomeno komedija Kas valstybėje turėtų viešpatauti? Kalbant, apie teisingumą, Aristotelio veikale „Politika“ nagrinėjamas labai svarbus klausimas, kas valstybėje turi viešpatauti? Ar teisinga, kad valstybę gali valdyti tik turtingieji, o vargšai turi paklusti. Aristotelis užduoda sau klausimą: * „Jeigu skurdžiai būdami gausesni, pasidalytų turtingųjų turtą, argi nebūtų neteisinga“? atrodytų, teisinga, pagalvojus apie tai, kad kodėl turtingieji negalėtų pasidalyti su tais, kuriems tikrai reikia tai, ko turi per akis anie. Tačiau, čia kyla, priešprieša teisingumui, tai, kas atrodo teisinga, ne visada yra teisinga ir naudinga. Juk jei vargšai viską pasidalintų, kiltų visiškas chaosas, kurio pasekmės būtų neapsakomai didelės. Nors teisingumas yra dorybė, tačiau ji ne visada įvairiose situacijose gali dorybe ir išlikti. ** „Tačiau dorybė tikrai nenaikina to, kas ją turi, ir teisingumas taip pat nenaikina valstybės, taigi akivaizdu, kad toks įstatymas negali būti teisingas“. Vyrauja įsitikinimas, kad valstybėje turi viešpatauti turtingųjų mažuma, nors tai tikrai nėra teisinga vargšų atžvilgiu, juk jų yra dauguma. Beje šita dauguma, jeigu susiburtų galėtų tapti vienu bendru kūnu, kuris turėtų net daugiau dorybių bei teisingumo, nei vienas valdantysis. Tačiau, ne visi valdiniai išmano apie valdymą, todėl yra parankiau išrinkti tam tikrus atstovus, kurie rūpintus valstybės reikalais. Juk valdiniams leidus dalyvauti valdžioje tikrai nėra saugu, kadangi tokiu atveju dėl neteisingumo, nemokėjimo valdyti, galima padaryti daug klaidų, kurias atitaisyti nėra taip jau lengva. Aristotelio nuomone: „Gamta davė žmogui į rankas ginklą - intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų“. Žmogus yra nenuspėjamas pilietinis gyvūnas, kuris nors ir turi pagrindines dorovines vertybes, tačiau jis yra nenuspėjamas. Juk, per visą valstybių egzistavimo laikotarpį, padaryta tiek neteisingų ir neapgalvotų veiksmų, kurie tikrai nėra pagrįsti teisingumu. Aristotelio manymu: „Sklandžiai samprotauti apie dorybę - dar nereiškia būti dorybingam, o teisingai galvoti - dar nereikškia teisingai daryti“. Šitoje Sokrato mintyje, glūdi gili, bet aiški mintis. Nors dauguma galvoja, ginčijasi dėl dorybių ir vaizduoja, kad jie yra teisūs, tačiau nors taip atrodo, deja, ne visada pasitvirtina teisybė. Sunku, nuspręsti, kieno nuomonė yra teisingesnė, jeigu jos yra pasakytos protingai. Ir dažnai pasitvirtina, kaip taisyklė, kad kai kurie galvoja nors ir teisingai, tačiau jų poelgiai neatspindi to teisingo mąstymo. *, ** Aristotelis „Politika“,152psl. „Pradai“ 1997m. Vilnius Toliau, kalbant, apie dalyvavimą valdžioje susidūrime su kitu svarbiu klausimu, kokius valstybinius reikalus turėtų spręsti laisvieji (tie kurie turi kokį nors vertingą dorybės bruožą ir yra pakankamai turtingi) ir kokius piliečių dauguma (tie, kurie neturi nei vieno, nei kito, ką pastarieji)? Pagal, Aristotelį, tai jiems turi būti leidžiama dalyvauti kai kuriuose valstybės sprendžiamose klausimų nagrinėjamuose ir teismų veikloje, kadangi jei valdantieji nepaklūstų šiai žmonių daugumai, tai jie turėtų realią galimybę užsitraukti piliečių nemalonę, su kuria būtų ne taip jau lengva kovoti. Tai galima pasakyti savotiškas kompromisas tarp liaudies ir valdančiųjų. Tokiu būdu jie neleidžia pavieniui valdyti, nes tik susibūrę valdantieji gali teikti valstybei naudą, kadangi atskirai jie neturi pakankamai daug nuovokumo, kad galėtų spręsti įvairius valstybės reikalus. Veikiant, pagal tokį principą, išrinkti pareigūnai tiesiog atsiskaito liaudžiai už tam tikrus nutarimus. Tačiau yra iš vienos pusės keista, kad daug žemesni piliečiai gauna ataskaitas už nuveiktus darbus ir turi teisę rinkti pareigūnus, juk šie darbai yra vieni iš svarbiausi, tačiau yra teisinga, kad būtent tauta, teismas ar paskirta taryba sprendžia šiuos klausimus. *“Taigi teisingai svarbūs dalykai yra daugumos galioje, nes ir tauta, ir taryba, ir teismas susideda iš daugelio, ir jų visų cenzas yra didesnis negu kiekvieno atskirai ar tų nedaugelio, kurie turi didelę valdžią“. Yra teisinga, kad teismas turi teisę spręsti klausimus susijusius su valstybės reikalais, kadangi jis veikia piliečių nustatyta tvarka. Šie visi klausimai, turi savyje daug prieštaravimų, tačiau gerai pagalvojus, galima nustatyti, kad svarbiausia, kad didžiausią galią turi turėti įstatymai pagrįsti teisingumu. Tačiau iškyla keblumas, kaip tuos įstatymus sutvarkyti teisingai, juk įstymai dažniausiai būna pernelyg blogi, arba teisingi arba neteisingi. **:“Akivaizdu, kad teisingas santvarkas atitinkantys įstatymai būtinai bus teisingi, o atitinkantys nukrypusias – neteisingi“. Tačiau nėra lengva tai nustatyti ir dėl to kyla nemažai keblumų. Aristotelis apie istatymus rase nedaug, taciau butent jis labiausiai prisidejo formuluojant istatymo valdzios samprata, kuri yra teorinis bet kokios tironijos paneigimas. Pasak Aristotelio, „valdyti turi ne atskiri zmones su savo kaprizais, bet istatymai“. Be to, kalbedamas apie istatyma, Aristotelis turi omeny ne tiek valdanciuju kuriamus ir lengvai kaitaliojamus istatymus, bet nerasytus paprotinius istatymus, kuriems turi paklusti ir valdovai. Ir pagaliau butent Aristotelis suformulavo ideja, kad „valdomieji turi teise kontroliuoti valdanciuju veiksmus, o prireikus gali sukilti pries tironija“. * Aristotelis „Politika“,156psl. „Pradai“ 1997m. Vilnius ** Aristotelis „Politika“,157psl. „Pradai“ 1997m. Vilnius Kam reikalingas teisingumas? Aristotelio nuomone, jeigu egzistuoja daugelis dorybių, tai teisingumas, kuris yra viena iš pagrindinių dorybių irgi turi egzistuoti. Nors jis prilyginamas lygybei *:„Juk sakoma, teisingumas yra tam tikras dalykas tam tikriems asmenims ir kad lygiems jis turi būti lygus“. Tačiau reikia atsižvelgti, apie kokius dalykus kalbama, nes visur lygybė yra skirtinga. Juk, visur žmonės negali būti lygūs, visada atsiras tokių atveju, kai tam tikrose situacijose vienais ar kitais aspektais žmonės skiriasi ir tai tikrai yra teisinga, net reikalinga. Jeigu kalbėti apie pareigų skirima valdžioje, tai pagal Aristotelį, jis svarsto, kad būtų neteisinga, jei jas skirtų tik už kažkokius pranašumus, išskirtinius bruožus, egzistuoja savotiška nelygybė. Juk, negalima teikti pirmenybę, vien dėl to, kad jie yra skirtingi. Todėl, akivaizdu, kad kiekvienas žmogus išsiskiria iš kitų, jei ne tam tikromis dorybėmis, tai kažkokiu bruožu, todėl politiniuose reikaluose yra teisinga, kai varžomasi nelygybės pagrindu. Iš to, galima nuspręsti, kad valdžioje turi būti ir laisvųjų, ir kitų sluoksnių piliečių, nes valstybė negali būti sudaryta vien iš vargšų, nes be jų negalėtų egzistuoti valstybė. Vadinasi, jeigu šie dalykai reikalingi valstybei, tai reikalingas ir teisingumas, ir pilietinės dorybės, nes jeigu jų nebūtų, tai valstybė nebūtų gerai tvarkoma. Aristotelis svarsto, kad jeigu žmonės yra panašūs kai kuriais atžvilgiais ar bruožais, tai jie nebūtinai yra lygūs visais atžvilgiais. Taigi, kiekvienas žmogus teisėtai pretenduoja į valdžią ir tai nelemia jokie jo bruožai, tačiau ne absoliučiai visi turi tą teisę dalyvauti valdžioje. Teisingumas yra pagrindinė žmogaus ir dar didesnė bendruomenės dorybė, iš kurios nepaisant nieko išsivysto kitos dorybės. Bendruomenė susideda iš piliečių, kurie skiriasi savo dorybėmis ir teisingumo samprata, tačiau jie valstybės valdyme jie gali tapti lygūs, kai siekia bendrų tikslų. **“Pilietis apskritai yra tas, kuris dalyvauja valdyme ir paklūsta valdymui; kiekvienoje santvarkoje jis yra skirtingas, o geriausioje – tas, kuris sugeba ir pasirenka būti valdomas ir valdyti dorybę atitinkančio gyvenimo vardan“. * Aristotelis „Politika“,157psl. „Pradai“ 1997m. Vilnius ** Aristotelis „Politika“,161psl. „Pradai“ 1997m. Vilnius Savybės, kurios būtinos einant svarbiausias pareigas: 1. Ištikimybė esamai tvarkai; Kadangi yra svarbu, kad žmogus išmanytų savo pasirinktą kelią, svarbu nusimanyti apie savo būsimą darbą, nes jeigu jis pasirenka tokį keilią, tai turi mokėti dirbti tai, ką geriausiai išmano. Žmogus turi būti savo darbo specialistas, jei tik jam turi pašaukimą, nes jeigu neišmanai apie valdžią geriau nesikišti į jos valdymą. 2. Puikus sugebėjiams atlikti valdžios darbus; Pasak Aristotelio "valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius". Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines - juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą. Todėl, valdžios trokštantys turi siekti ne tik savo asmeninės valdžios, bet ir galvoti apie piliečius. 3. Dorybė ir teisingumas. Svarbu, kad žmogus numanytų apie teisingus įstatymus atsižvelgiant į esamą santvarką. Aristotelis manė, kad dorybės galima siekti, tik tuo atveju, jei dalyvauji valstybės valdyme, o gyvenant paprastą valstiečio gyvenimą, tai neįmanoma. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko dorybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Aristotelis labai daug dėmesio skyrė apžvelgti žmogaus prigimtines galimybes. Šis noras pirmiausia pasireiškia tuo, kad Aristotelis, kitaip negu Platonas, etiškai vertingu laiko ne vien filosofinį gyvenimo būdą. Jis skiria du žmogaus vertus gyvenimo būdus – teorinį gyvenimą ir praktinį gyvenimą. Abu šie būdai yra vertingi ne patys savaime, o todėl, kad leidžia žmogui dalyvauti bemirtiškume. Aristotelio nuomone teorinis gyvenimas – pats kilniausias ir vertingiausias, labiausiai priartinantis žmogų prie dieviškojo gyvenimo, tačiau jis prieinamas nedaugeliui, nes reikalauja ypatingos patirties. Dėl šių priežasčių Aristotelis manė, kad daugeliui žmonių prieinamas ir vertingas yra praktinis gyvenimas, t.y. dalyvavimas valstybės veikloje. Praktinio gyvenimo arba etinė dorybė, susijusi su charakteriu, yra sugebėjimas išlaikyti vidurį tarp kraštutinumų. Aristotelis nurodo keliolika tokių dorybių, o svarbiausia iš jų laiko teisingumą. Jo ypatingą svarbą lemia tai, kad ši dorybė grindžia visuomenės gyvenimo harmoniją. Apskritai, nors Aristotelis ir mėgino kurti realistiškesnę etiką negu Platonas, vis dėlto ji yra sunkiai įgyvendinama. Teorinis gyvenimas prieinamas nedaugeliui, o praktinis gyvenimas apipinamas daugybe sąlygų. Kiekviena visuomenė turi savo veikimo taisykles arba normas. Teisinės normos paremtos prievarta, o moralinės – sutarimu. Aristotelis valstybės valdymo meną apibrėžia, kaip sugebėjimą protingai pasirinkti priemones, nukreipiančias politinį gyvenimą į doroviškai vertingus siekimus (Aristotelis, Politika, 1323b, 1324a). Valstybė, Aristotelio teigimu, pati savaime turi moralinę vertę. Valstybės politikos etiniai principai Aristotelio politinėje teorijoje yra suprantami, kaip laisvų, moraliai lygių piliečių ryšys, veikiantis pagal įstatymus. (Aristotelis, Politika, 1323b, 1324a). Nelygybė tarp valdančiųjų ir valdomųjų Net šių dienų valstybėje neįmanoma kalbėti apie tikrą lygybę, tuo pačiu Aristotelis, nors ir teigė, kad ji egzistuoja, tačiau ne visais atžvilgiais žmonės yra lygūs. Akivaizdu, kad vieni turi ką nors to, ko neturi kitas. Nors formaliai pagal įstatymus visi piliečiai laikomi lygiais, jie tokie nėra. Nelygybę sunku panaikinti, nes visiškai lygybei įgyvendinti yra daug kliūčių: 1.Tam tikra nelygybė visada bus tarp valdančiųjų ir valdomųjų; Juk valdomieji pagal aristotelį negalėjo prilygti, nes jų skirtingos ir dorovinės ypatybės, ir mąstymo būdas, taip pat valdantieji eina į valdžią turėdami pašaukimą. Beje valdantysis visada turės daugiau valdžios, įtakos bei galios negu paprastas pilietis. Nors, kaip sakoma visi gimsta lygūs, tačiau neilgai trūkus išryškėja skirtumai ir nelygybė. Dar vienas aspektas tai, kad dažniausiai valdo kilmingieji, o paprastiems valstiečiams belieka tik jiems paklūsti, nes jie skiriasi ir kilme. Nors ir valdantieji turi galią tačiau *:“ Stipriausias niekuomet nesti pakankami stiprus, kad galėtų visada būti valdovas, jei tik jo jėga netampa teises, o paklusnumas jam netampa pareiga“. 2.Visados bus nelygybė dėl švietimo ir auklėjimo; Akivaizdu, kad turtingesnis visada turės geresnį išsilavinimą, tačiau juk ne visada tas, kuris turi pakankami lėšų bus protingesnis už paprastą pilietį. Taigi, matome, kad turtai tikrai negali susilyginti su protu. Tiesiog, skirtųsi auklėjimas, pažiūros į gyvenimą ir dorovinės nuostatos. Tačiau, Aristotelio nuomone, auklėjimas gali būti tas pats, bet tas, kuris norės ateityje valdyti, visų pirma turi patirti valdymą. 3. Nelygybė tarp darbo ir darbingumo Skirtumas aiškiai matomas tai, kad valdančiųjų darbas yra labiau protinis nei fizinis. Jų pagrindinis darbas valdyti valstybę, kuo geriau. O paprasti piliečiai daugiau dirba fizinį darbą, jiems yra svarbiau galvoti apie materialius dalykus, nei apie valstybės valdymą, bet jų vienas iš pagrindinių uždavinių yra paklusti valdančiąjam. 4.Nelygybė, kuri kyla dėl užsiėmimo; Akivaizdu, kad kiekvieno žmogaus skirtingi užsiėmimai ir jam rūpi skirtingi klausimai. *Ž.Ž.Ruso mintis, P.Leonas „Teisės filosofijos istorija“,252psl. 1995m, Vilnius „Mintis“ 5. Šeimos narių nelygybė; 6. Gabumų nelygybė. Šitie pagrindiniai aspektai paneigia, kad žmonės yra lygūs. * :“ Juk lygybė yra tokia pati panašių asmenų (padėtis), ir santvarkai, kurios sandara prieštarauja teisingumui“. Tačiau be abejo valdantieji nuo valdnių turi skirtis.** :“ Prigimtis nustatė skirtumą, padarydama taip, kad tai, kas yra vienos rūšies, turi ajunesnę dalį ir vyresnę dalį, iš kurių pirmajai dera būti valdomai, o antrajai- valdyti“. * Aristotelis „Politika“,310psl. „Pradai“ 1997m. Vilnius ** Aristotelis „Politika“,311psl. „Pradai“ 1997m. Vilniu Teisingumo supratimas lyginant Aristotelį ir kitus filosofus Jeigu pagal Aristotelį teisingumas tai savotiškas įpratimas, dėl kurio žmonės yra linkę elgtis teisingai ir trokšta teisingumo, tai I. Kanto manymu, teisingumas nėra kažkoks pagrindas reikalavimui tik iš etiškos kito pareigos; tas, kuris šiuo pagrindu reikalauja, remiasi savo teise.“* :“Griežčiausia teisė yra didžiausia neteisė, bet nuo šito blogio negalima išsigelbėti teismo būdu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!