Būties samprata Aristotelio filosofijoje

Būties teorijos dalyko suvokimas prasideda nuo filosofinio klausimo. Visi filosofai sutaria, kad būties klausimas ir yra pagrindinis filosofijos klausimas, nors atskiros filosofinės sistemos jį formuluoja nevienodai. kaip ir visi žymūs filosofai, taip ir Aristotelis sprendė šį klausimą.
Apie Aristotelį (384-322 pr. m. e.) daugelis dabartinių filosofų mokslininkų kalba taip: palyginti su filosofais, buvusiais iki jo, aristotelio nuopelnai filosofijai yra milžiniški, o po Aristotelio mirties jam lygiaverčio filosofo reikėjo laukti ne vieno šimtmečio. filosofo siekėjai viską priėmė nekritikuodami, nes Aristotelis jiem buvo labai didelis autoritetas.
Aristotelis nebuvo pirmasis filosofas, tačiau jis buvo pirmasis, mėginęs sukurti enciklopedinę savo pirmtakų žinojimo sistemą. taigi aristotelis buvo filosofas, ir pirmasis filosofijos mokslininkas – filosofijos istorikas.
Filosofijoje Aristotelis skyrė: 1) teorinę dalį – mokymą apie būtį, jos dalis, priežastis ir pradus, 2) praktinę dalį – mokymą apie žmogaus veiklą, 3) poetinę dalį – mokymą apie kūrybą.
Aristotelis akcentuoja realiai vyraujančius daiktus. jo filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo yra pasiekiami idealūs objektai. Aristotelis teigė: „Tikras žinojimas prasideda nuo konkrečių, individualių daiktų pažinimo“.
Aristotelio analogija susieta su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, Todėl jis savo filosofijoje pabrėžia daiktų tikrovės neprieštaringumą.
Aristotelis paneigia platoniškąją bendrybės sampratą teigdamas, kad bendrybė (daiktų rūšinė „idėja“) negalima kaip savarankiška esmė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja (bendra sąvoka), atskirybė (atskiras daiktas).
Vadovaudamasis sveiku protu, Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis – realūs daiktai. Patys realūs daiktai – tai substancijos arba esmės. Substanciją Aristotelis apibūdina taip: „substancija mes vadiname tam tikra vieną būties rūšį. Substancijoje skiriame, pirma, materiją, kuri pati dar nėra tam tikras konkretus daiktas, antra – formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą, ir trečia – tai, kas susideda iš materijos ir formos (patį konkretų daiktą) /.../ Substancijomis dažniausiai laikomi kūnai, nes jie yra visų kitų kūnų pradai“.
Aristotelis pripažino keturias priežastis: 1) materiją, arba pasyvią tapimo galimybę,...

Daugiau informacijos...