Platono ir Aristotelio būties sampratų palyginimas

Turinys 1. Įvadas 2. Platono būties samprata 2.1. Idėjų teorija 2.1.1. Dviejų pasaulių teorija. 2.1.2. Gėris – visos būties tikslas ir ištaka. 2.2. Platono olos alegorija 2.3. Dievas ir pasaulis (būties hierarchija) 2.4. „Fedonas“ 2.5.Žinojimas- tai prisiminimas 2.6.Siela dieviška 3. Aristotelio būties samprata 3.1. Prieštaravimas Platonui (idėjų teorijai) 3.2. Materijos ir formos dualizmas 3.3. Substancija (Aristotelinė būtis) 3.4. Potencija ir aktas 3.5. Aristotelio būties hierarchija 4. Išvados Įvadas Platonas (427-347) 385 metais įkūrė mokyklą , Akademiją, gyvavusią beveik 1000 metų. Joje 20 metų mokėsi ir Aristotelis, kuris po savo mokytojaus Platono mirties pasitraukė iš jos ir pradėjo skelbti savarankišką filosofijos sistemą: kritikuodamas Platono idealistinę dviejų pasaulių teoriją, nepritardamas Platono mistinei mąstysenai (kuri empirinį pasaulį ir jutiminį pažinimą laikė menkaverčiais, o būties ir žinojimo pradus perkėlė į trancendencinę (antjutiminę) sferą.). Tačiau tarp šių dviejų filosofų buvo daug bendrumų, pvz.- kaip ir Platonas, Aristotelis teikia pirmenybę teoriniam mąstymui prieš praktinį, taip pat mano, kad bendrosios sąvokos padeda pažinti esmines, pagrindines būties savybes ir kt. Skiriasi Platono ir Aristotelio būties aiškinimas. Pirmajam BŪTIS- tai nekintamų amžinų idėjų pasaulis. Aristotelis teigia, jog tas, kas yra, pirmiausia yra daiktas, augalas, žmogus, žodžiu, būtybė arba esinys, tai Aristotelio filosofijoje pagrindinis konstrukcinis elementas. Anot jo, buvimas būdingas kūnams, todėl mes vadiname SUBSTANCIJOMIS (būtimis) gyvūnus, augalus ir jų dalis. SUBSTANCIJA- tai, kas nėra niekame kitame kaip ypatybė ir negali būti apie nieką kitą tariama. Pažinti galima nekintamą, tvarią būtį. Aristotelio būties teorija padarė didžiausią reikšmę visai filosofijos raidai. Aristotelio nuomone, viskas ,kas pasaulyje egzistuoja, gali būti išvesta iš keturių pagrindinių principų- materijos, formos, judėjimo priežasties, tikslo priežasties. Platonas skiria du pasaulius : regimųjų daiktų pasaulis, tik protu pasiekiamas pasaulis. Teigia, jog iš gėrio randasi visos idėjos,kuris joms, o taip pat ir visam pasauliui suteikia būtį bei vertę. Sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Platonas tikina, jog negalima laikyti juslinio pasaulio daiktus tikrais ir realiais, o kad tai įrodytų jis pasitelkia olos įvaizdį. Platonas teigia, jog egzistuoja pasaulio dieviškas kūrėjas-demiurgas. Pateikia būties hierarchiją, kur aukščiausią vietą užima idėjos. Aristotelio išplėtota labiau daiktiškojo pasaulio hierarchinė schema. Pasak jo, daiktiškas pasaulis nėra sukurtas, jis amžinas . Dievas yra jo pirmoji priežastis ir galutinis tikslas. Platono būties samprata Idėjų teorija Platonas teigia, kad tikrove, BŪTIMI, reikia laikyti tik tai , kas neatsiranda ir neišnyksta, tai , kas besąlygisškai amžina , tobula. Todėl tikrove, būtimi, reikia laikyti ne daiktus , o IDĖJAS. Daiktai nors ir kurį laiką egzistuoja,tačiau visada yra paženklinti nebūties stigma. IDĖJA (gr. eidos- pavidalas, rūšis) pasak Platono, tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę . Idėjos yra neskaidomos ir egzistuoja kaip tam tikros rūšies daiktų pirmvaizdis. Platono idėjų teorijos turinys- nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, idėjų pasaulis. Jos yra tikrovės provaizdžiai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio daiktai. Šios idėjos egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo mūsų minčių ar žinių. Mūsų sąmonė jas pažįsta. Idėjos taip pat nepriklausomos nuo daiktų. Daiktai gali išnykti, o nuo to idėjos nepakis. Visos idėjos yra amžninos, nekintamos, besąlygiškos, tobulos. O daiktai Platono nuomone, atsiranda ir išnyksta. Daiktai tėra netobuli idėjų įsikūnijimai, jie atstovauja idėjoms, bet dėl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali joms prilygti, jie tarsi idėjų šešėliai. Todėl Platonas mano, kad reiktų atskirti fizinius daiktus, kuriuos suvokiame jusliškai nuo vien protu suvokiamų idėjų. Taigi, Platonas skiria du pasaulius : regimųju daiktų pasaulis, tik protu pasiekiamas pasaulis. Pirmajam pasauliui, Platonas priskiria tai, kas tiesiogiai suvokiama (pvz. daiktai, gyvos būtybės) ir tai ,kas suvokiama netiesiogiai (tai šešėliai, atspindžiai). Protu pasiekiamas pasaulis- 1. mokslo sferos, mokslas pasiekia dvasinį pažinimą bei bendruosius teiginius; 2. idėjų pasaulis, kuris suvokiamas grynuoju protu , bei kuriam nebereikia jokiu stebinių. Platono veikaluose labai ryški idėjų (kaip tikrosios, amžinosios būties) ir daiktų (kaip idėjų laikinų ir netobulų įsikūnijimų) priešprieša. Platono mąstyme skiriamas didelis dėmesys GĖRIO idėjai, kuri peraugo ir virto visos BŪTIES TIKSLU bei ištaka. Ji svarbiausia gnoseologijos ir ontologijos problema. Platonas mano, jog būtent iš gėrio randasi visos idėjos, kurias gėris viršija. Jis suteikia idėjoms, o taip pat ir visam pasauliui būtį bei vertę. Sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Platonas teigia, kad tik gėrio šviesoje žmogus įstengia pažinti būtį, „nors gėris nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją“. Pasak filosofo „pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžvelgiama, bet kai ją pamatai, peršasi išvada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdo šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamoje srityje ji pati yra valdovė, nuo kurios priklauso tiesa ir supratimas“. Pasak Platono, tiek siela, tiek visi kiti daiktai siekia Gėrio – pasaulio galutinio ir aukščiausio tikslo. Gėris yra aukščiau idėjų ir būties – tai idėjų pasaulį ir visą būtį vienijantis principas, būties, taip pat tirosios būties (idėjų) egzistavimo sąlyga. Platono olos alegorija Platonas tikina, jog negalima laikyti juslinio pasaulio daiktus tikrais ir realiais. Anot jo, tikrove, būtimi, reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda, neišnyksta, tai kas yra amžina ir tobula. Taigi, jis teigia, kad tikrąja būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas. O kad savo teorija įtikintų kitus , jis pasitelkia OLOS įvaizdį. Platono olos alegorijoje vaizduojamas kilimas į idėjų pasaulį : „Žmonės panašūs i olose surakintas būtybes, kurios nemato tikrojo pasaulio. Jie mano, kad šešėliai , kuriuos ant olos sienos meta šviesos apšviesti dirbtiniai daiktai, yra tikrovė.“ Nes oloje esantys, nepajudinantys galvos, nėra matę ką nors kita išskyrus šešėlius, todėl jie tikrove būtent ir laikytų tik tuos šešėlius. Anot Platono : „ regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa- į Saulės galią. Dievas ir pasaulis Po pitagorininkų atradimų ( nustatymo,kad žemė yra sfera (rutulys) ir kad planetos juda apskritimais) Platono filosofijoje svarbų vaidmenį pradeda vaidinti Dievo ir materijos sąvokos, kuriomis besiremdamas Platonas pradeda konstruoti BŪTIES HIERARCHIJOS koncepciją. Kadangi kosmose vyrauja idealios geometrinės figūros, Visatoje randama idėjoms būdingų bruožų, tai Platonas prieina išvadą, kad juslinio pasaulio negalima laikyti visiškai tobulu. Platonas teigia, jog egzistuoja pasaulio dieviškas kūrėjas- DEMIURGAS, kuris pasauliui teikia pavidalą bei ypatybes. Jis amžinojoje materijoje gamina daiktus pagal idėjų prototipus. Tačiau platoniškasis demiurgas negali būti tapatinamas su krikščioniškuoju Dievu. Demiurgas tėra pasaulio GAMINTOJAS, o ne kūrėjas, grynoji visa ko pradžia kurianti iš nieko. Idėjų kūrybai demiurgas randa ne savyje, o šalia savęs, ir pats nuo jų yra priklausomas. Demiurgas yra geras ir pasaulį stengėsi sukurti kiek įmanoma geresnį, o kad tai pasiektų, Demiurgas turėjo remtis tobulomis idėjomis. Platonas iš esmės Dievą tapatina su Gėriu. Kadangi jis pats yra Gėris , tai jis panoro, kad sukurtas pasaulis būtų panašus į jį. Dievas yra : • būties pradžia- nes iš jo viskas kyla; • būties vidurys- nes jis yra visų dalykų, kilusių iš jo, esmė; • būties pabaiga- nes jis yra pasaulio tikslas. Dievui Platonas priešina MATERIJĄ, kuri yra amžina, tačiau iš jos kyla viskas, kas pasaulyje negera ir netobula, nes Dievas yra geras ir tobulas. Jis tobuliausia esybė. Savo vėlyvuosiuose veikaluose, Platonas pateikia BŪTIES HIERARCHIJĄ : • žemiausioje vietoje beformė materija, kuri yra neapibrėžtumo ir blogio šaltinis. • aukštesnė padėtis- juslinio pasaulio daiktai, kurie nėra amžini. Tačiau būdami idėjų atvaizdai, daiktai yra arčiau tobulos būties. • išskirtinę padėtį užima žmogus , kuris turi ir kūną ir sielą. • siela - būties hierarchijoje iškyla virš empirinio pasaulio daiktų. Ji nemirtinga, nemateriali, tačiau įkalinta kūne, iš kurio siekia išsivaduoti, nes tik tada ji taps laimingesnė ir geresnė. • idėjos- užima dar aukštesnę vietą . Nes idėjos yra tobulesnės už sielą , priešingai nei siela, su materija neturi nieko bendro, be to jos yra nedalomos (o sielos sudarytos iš trijų dalių – protingoji, impulsyvioji, juslinė). Platono „ Fedonas“ „Fedone“ Platonas pateikia dialogą, kuriame jis kalba savo mokytojaus Sokrato vardu. Platonas teigia, jog ŽINOJIMAS yra ne kas kita, kaip prisiminimas : „ ką dabar prisimename, tai kitados žinojome“. O iš to išplaukia, jog mūsų siela yra nemirtinga, nes tai nebūtų įmanoma, jei siela nebūtų buvusi kur nors anksčiau prieš atgimdama. Jei žmogus ką atsimena, tai reiškia jis tai žinojo anksčiau. Taip pat Platonas teigia, kad žmogus prisimena ir daiktą, apie kurį mąstė, ir pateikia pavyzdį su lyra, kurią pamatęs žmogus atgamina ir tos lyros savininką. O tai ir yra prisiminimas. Taipogi Platonas dialoge Sokrato vardu teigia, jog matydamas Simiją prisimena ir Kebetą. Tai ir tam tikras prisiminimas. Prieina išvadą, kad prisiminimą kartais sužadina panašumas, o kartais nepanašumas. Egzistuoja lygybė, apie kurią sužinome per pačius daiktus „matydami lygius medžius , akmenis ar kitus daiktus, per juos suvokiame kita, skirtinga nuo jų“. Vieno daikto vaizdas sukelia mintį apie kitą, arba panašų į pirmąjį arba nepanašų, o tai ir yra atsiminimas. Platonas teigia, jog pažįstame lygybę anksčiau , negu, pamatome lygius daiktus, suvokiame, jog jie visi stengiasi būti tokie, kaip pati lygybė, bet neįstengia. Tik pojūčių pagalba suprantame tai. Platonas mano,kad vos gimę gavome regėjimą, girdėjimą ir kitus požymius, bet lygybės žinojimą turėjome dar anksčiau, taigi, šitą pažinimą turėjome dar prieš gimimą. Jis sako : „ tenka pripažinti viena iš dviejų: arba mes gimstame jau pažindami daiktus kaipo tokius ir išlaikome tą patį pažinimą per visą gyvenimą, arba tie, apie kuriuos sakome, kad jie mokosi, ne ką kita daro,kaip tik prisimena“. Taigi, anot Platono, ir mokymasis tada yra prisiminimas. Anot Platono, prieš ateidama į kūną sielą buvo atskirai nuo jo ir turėjo žinojimą. Siela buvo prieš mūsų gimimą (kaip ir kitos būtys- grožis, gėris) ir egzistuoja po mirties, nes „ visa kas gyva, atsiranda iš to, kas mirė. Jei mūsų siela anksčiau egzistavo, tai reikia pripažinti, kad ji, ateidama į šį pasaulį ir gimdama, gimsta ne iš ko kito, kaip iš mirties ir mirimo“. Platonas , Sokrato vardu, kelia klausimą, ar būtis keičiasi, ar pasilieka visada vienoda. Ir prieina išvadą, jog ji egzistuoja savaime ir yra vienalytė bei tokia pasilieka, o daiktai nuolat keičiasi. Daiktus galima pažinti lytėjimo, regėjimo ir kitais požymiais, o esmes galima suvokti tik svarstančiu protu, nes jos yra belytės ir nematomos. Išskiriamos 2 būčių rūšys: regimieji daiktai ir neregimieji daiktai. Teigia, jog neregimoji būtis visada pasilieka ta pati, o regimoji- niekuomet. Žmogus sudarytas iš kūno, kuris artimesnis regimajai rūšiai , ir iš sielos , neregimos rūšies. Siela tiria kūnu (pojūčiais) daiktus, kurie keičiasi; o savaime tyrinėdama „kyla ten , kur viskas tyra, amžina, neramu, nekintama.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!