Valstybės samprata Platono ir Aristotelio veikaluose

Įvadas Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu. Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti? Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelis ir Platonas skirtingai ir kartu panašiai suvokia politiką, jos valdymą. Šie du filosofai kur kas išsamiau ir tobuliau suformulavo jų tyrinėto politinės institucijos tipo – mieto-valstybės – idealus ir principus. Kartu jie yra glaudžiai susiję. Vienas buvo mokytojas, o kitas jo mokinys. Savo samprotavimus apie darbą išreiškė ir garsus senovės graikų mąstytojas Aristotelis. Jis laikėsi panašių pažiūrų kaip Platonas. Platonas V-IV a. Pr. Kr. Gimė Atėnuose, Graikijoje, iš aristokratų šeimos, Sokrato mokinys. Jo eikalas „Apie valstybę“ vertas atskirai perskaityti to meto politikos ryškumui susidaryti. Jis skirstė gyventojus luomais, kuriems reiškė turėti atitinkamai dorybių: valdantiems – išminties, kariams – narsumo, maitintojams – saikumo, kiekvienam išpildyti savo sritį. Netgi būti privatiškumo, visi turi gyventi valstybei. Iš vaikų auklėjimą turi atlikti valstybė iš visuomenės lėšų. Valstybei kištis į šeimas ir net nustatyti vaikų kiekį. Išlepę ir silpni vaikai – žudytini, o tvirti – mokyti valstybės įstaigose. Karaliai turi būti filosofais, o filosofai – karaliais. Platono samprata apie miestą-valstybę Mišrios valstybės principas. Stabilumas esąs priešingų politinių jėgų atstatomoji. Mišri valstybė – tai monarchinio išminties principo ir demokratinio laisvės principo derinys. Negalima teigti, kad jam pavyko sukurti tokį derinį, kokį jis įsivaizdavo. Kaip jis įvedė ir gyvė mišrios valstybės principą, turėjo didžiulę reikšmę tolesnei jo teorijos raidai. Platono veikaluose randame „prigimtinę būklę“. Daugėjant žmonių, atsirandant naujiems amatams, šeimos ilgainiui susiburia į kaimus, o galiausiai iškyla politikai, kurie tuos kaimus suvienija į miestus. Platonas turi bent du kitus tikslus – vieną daugiau šalutinį, o kitą kur kas glaudžiau susijusį su mišrios santvarkos atsiradimu. Pirmuoju atvejujis nukreipia kritikos smaigalį į Spartą. „Nežinojimas – valstybės pražūtis“. Svarbiausia ko jis siekia,- parodyti, kodėl monarchijos ir tironijos neapibrėžta galia buvo žlugimo priežastis – tai matytiiš Persijos pavyzdžio – kaip nežabota demokratija Atėnuose laisvės pertekliumi pražudė pati save. Tiek viena, tiek kita galėjo klestėti, jeigu būtų išlikusios nuosaikios. Kraštutinumai abiem atvejais pasidorė esą pražūtini. Štai principas, kuriuo turi būti grindžiama gera valstybė. Net ir nebūdama monarchija, ji turi remtis monarchijos principu (išmintingo ir stipraus valdymo, kuris vadovaujasi įstatymais). Taip pat, net ir nebūdama demokratija, ji turi remtis demokratijos principu (suteikti laisvę ir galią masėms, kurios irgi, suprantama, paklūsta įstatymams). Kuriant miestą, reikėtų atsižvelgti į pamatinius fizinius, ekonominius ir socialinius veiksnius. Platono mišri valstybė nėra vien politinių jėgų pusiausvyra. Jis pradeda nuo miesto geografinės padėties, klimato, dirvožemio. Platono manymu, geriausia vieta miestui būtų ne pajūryje – dėl užsienio prekybos demoralizuojančio poveikio, kad užsienio prekyba – tai laivynas, o laivynas – tai demokratinių masių galia. Idealu laikoma agrarinė bendruomeė, įsikūrusi pakankamai derlingoje, bet akmenuotoje žemėje, tokia žemė galinti išugdyti tvirčiausius ir nuosaikiausius gyventojus. Pageidautina bendra etninė kilmė, kalba, įstatymai ir religija, su sąlyga, kad neteikiama pernelyg daug reikšmės papročiams. Iš visų institucijų politiškai reikšmingiausia yra nuosavybės tuėjimas ir valdymas. Jis neslepia, kad komunizmas yra ideali santvarka, tik per gera žmogaus prigimčiai. Todėl jis daro nuolaidą žmogaus silpnumui ir palieka privatinės nuosavybės teisę ir privačią šeimą. Jis vis dar puoselėja planą moteis auklėti vienodai su vyrais ir skirti joms karines bei kitas pilietines pareigas. Piliečių mieste turi būti 5040, žemė padalijama į tiek pat sklypų, kuriuos galima paveldėti, bet kurių negalima nei skaidyti, nei nusavinti. Žemę dirba vergai – mokantys rentą derliaus dalimi. Jis numato visas svarbiausias institucijas, buvusias kiekviename graikų mieste,- visuotinį susirinkimą, tarybą ir pareigūnus. Aristotelis IV a. Pr. Kr. Gimęs Stagiro miestelyje, Graikijoje. Tėvas buvo Makedonijos karaliaus gydytojas, kurio neteko, būdamas 15 metų. Jis teigė žmogaus svarbai ugdyti asmenybę, siekti tobulumo, šiame reikale turi padėti valstybė ir tik taip asmenybė tegali atsiskleisti. Valstybės pagrindas ne vien sienų saugumas, o tikslas rūpintis piliečių gerove, moraliniu išprusimu. Aiškino tris valstybių tipus: monarchiją, aristokratinę, politinę, visi tie trys tipai priimtini ir geri, jei tik valdžioje esantys rūpinasi piliečių reikalais. Blogiausia forma, kurioje valdovai išsilaiko tik jėga, pavirstanti tironais. Valstybės uždavinys sudaryti savo piliečiams laimingumo, tad palaikyti šeimas ir nuosavybę. Jis pateisino vergiją ir tad kas nesugeba savarankiškai dirbti, elgtis, lemtis būti vergu. Aristotelio samprata apie miestą-valstybę Valstybėje turi viešpatauti įstatymai, juo tvirčiau bus šis principas, tuo valstybė klestės. Perversmai kyla dėl mažmožių, prasideda nuo mažmožių ir kovojama dęl didelių dalykų. Perversmais būna arba pakeisti esama santvarką, arba paliekant tokią pat santvarką, tik kas nori patekti į valdžią. Didysis politinis traktas, vadinamas „Politika“. Ji atspindi du Aristotelio minties raidos etapus. Aristotelis supranta kaip idealios valstybės konstravimą. Aristotelis pabrėžtinai nepritaria privatinės nuosavybės ir šeimos panaikinimui. Komunizmo atmetimas rodo, kad Aristotelis niekada nepuoselėjo idealios valstybės – netgi kaip idealo. Jo idealas buvo konstitucinis ir jokiu būdu ne despotiškas valdymas. Geroje valstybėje įstatymai, o ne koks nors asmuo turi būti aukščiausias suverenas. Jis perėmė tai ne kaip esminį geros santvarkos komponentą ir todėl kaip idealios valstybės būdingą bruožą. Vergas yra gyvas šeimininko įrankis, kurį naudoti reikia pagailiai, bet vis dėlto šeimininko labui. Aristotelis buvo įsitikinęs, jog moterys iš prigimties pernelyg skiriasi nuo vyrų, kad turėtų drauge su jais tą ypatingą lygybės pagrindą, kuris vienintelis padaro galimus politinius santykius. Jeigu ideali valstybė ir nėra demokratija, ji bent turi demokratinių elementų. Įstatymų viršenybę Aristotelis laiko geros valstybės požymiu. Netgi pats išmintingiausias valdovas negali apseiti be įstatymų. Įstatymas; „yra protas, laisvas nuo troškimų“. Konstitucinis valdymas, suderinamas su valdinio orumu. Aristotelis sako:“konstitucinis valdovas valdo savanoriškai paklūstančiuosius;jis valdo visiems pritariant ir tuo skiriasi nuo diktatoriaus“. Galima įrodyti, sako Aristotelis, kuriant įstatymus kolektyvinė žmonių išmintis yra viršesnė už paties išmintingiausio įstatymų leidėjo išmintį. Aristotelis sudarė griežtą prigimties ir konvencijos skyrimą, o drauge ir kraštutinį intelektualizmą ar racionalizmą. Miestu-valstybe, maža ir glaudžia grupe, kurioje valstybės gyvenimas yra jos piliečių visuomeninis gyvenimas, iš dalies sutampantis su šeimos, religijos ir draugiško asmeninio bendravimo interesais. Įstatymai turi apimti tikrąją išmintį, ir būtina numatyti tokios išminties kaupimąsi visuomenės papročiuose. Geram gyvenimui reikalingos tiek fizinės, tiek dvasinės sąlygos, ir tam Aristotelis skiria daugiausia dėmesio. Aristotelis kalba tik apie humanitarinį lavinimą. Nuosavybė turi priklausyti atskiriems asmenims, bet naudojama turi būti bendrai. Žemę turi dirbti vergai, o amatininkai negauna teisės į pilietybę todėl, kad žmonės, kurių visą laiką suryja fizinis darbas, negali būti dorybingi. Pasak Aristotelio, geras žmogus ir geras pilietis negali būti visiškai identiški – nebent idealioje valstybėje. Aristotelis tikėjo, kad tik monarchija ir aristokratija gali pretenduoti į idealių valstybių rangą. Jis labai nedaug tekalba apie aistokratiją, užtat monarchijai šiek tiek vietos skiria. Būtent šis menamos idealios valstybės aptarimas geriausiai atskleidžia, kiek nedaug jis turi pasakyti šia tema, ir labai aiškiai siejasi su gana tikrovišku demokratijos ir oligarchijos aptarimu. Tokia valdymo forma jokiu būdu nėra ideali; tai tik geriausias įgyvendinamas vidutinis atvejas, gaunamas vengiant demokratijos ir oligarchijos kraštutinumų, kurių pavojingumą yra atskleidusi patirtis. Tokią valstybę Aristotelis vadina politėja, arba konstituciniu valdymu. Geriausios įgyvendinmos valstybės skiriamasis bruožas tas, kad ji yra mišri santvarkos forma, kurioje protingai suderinti oligarchijos ir demokratijos elementai. Spartą Aristotelis laikė mišria santvarka. Platono ir Aristotelio miestas-valstybė Platono ir Aristotelio politinės filosofijos įtaka nei praktikoje, nei teorijoje greitai nepasireiškė. Šie du filosofai kur kas išsamiau ir tobuliau suformulavo jų tyrinėto politinės institucijos tipo – mieto-valstybės – idealus ir principus. Vėlesni mąstytojai, net iki pat šių dienų, vis sugrįžta prie Platono ir Aristotelio. Jie neabejotinai buvo įsitikinę miesto-valstybės kūrimu. Jie net neįtarė, kad šiuos ar kokius kitus politinius idealus galėtų įgyvendinti kokia nors kita pilietinės visuomenės forma. Nors ir kritikuodami, neretai gana aštriai, jie vis dėlto tikėjo, kad miestas-valstybė – tai ištikrųjų patikimas ir vienintelis etiškai tvirtas pamatas aukštesnėms civilizacijos formoms. Platonas ir Aristotelis gilinosi į esminę miesto-valstybės etinę prasmę. Platono ir Aristotelio refornistinėje politinėje filosofijoje esama ir didžiai svarbios praktinės prielaidos, kuri nebuvo visiškai teisinga egzistuojančioms aplinkybėmis. Tobulindami miestą-valstybę šios valdymo formos nustatytuose ribose, juodu laikė savaime suprantamu dalyku, kad valdovai yra laisvi žmonės, sugebantys pasirinkti išmintingas priemones jo vidiniams trūkumams ištaisyti. Paltonas ir Aristotelis besąlygiškai laikė jį moraline institucija, iš tikrųjų rodė jų politinio akiračio ribotumą. Nė vienas nebuvo pakankamai įžvalgus, kad suvoktų užsienio politikos vaidmenį, net vidaus ekonominiame gyvenime. Aristotelis kritikavo dėl to Platoną. Jeigu platonas būtų buvęs taip glaudžiai susijęs su Makedonija kaip Aristotelis, jis būtų įstengęs suprasti Aleksandro veiklos epochinę svarbą. Prielaida, kad miestas-valstybė gali pasirinkti savo gyvenimo būdą neatsižvelgdamas į šių užsienio snatykių brėžiamas ribas, buvo iš principo klaidinga. Platonas ir Aristotelis, kaip daugelis kitų protingų graikų, galėjo smerkti vaidingumą ir karingumą, kaip parodė gyvenimas, šios ydos buvo neišaiškinamos, kol miestai liko nepriklausomi. Sena gerovės ir skurdo problemą Aristotelis ir Platonas laikė esminiu oligarchijos ir demokratijos skirtumu. Miestai-valstybės ir negalėjo išspręsti graikų pasaulio socialinių ir politinių problemų. Politinė filosofija, kur kas negatyviau už Platono ir Aristotelio filosofiją žvelgianti į miestui-valstybei būdingas vertybes, egzistavo ir plito toli gražu ne atsitiktinai. Neįmanoma rasti apibendrinimo, apimančio visas jų valdymo rūšis ir lygius helenizmo laikotarpiu. Joks protingas stebėtojas negalėjo žiūrėti į juos taip rimtai, kad laikytų jų žinybas labai reikšmingos veiklos viršūne. Neigiamas požiūris galėjo atsirasti vien suvokus, kad miesto valdymas nėra toks svarbus, kaip žmonės įsivaizduoja, miesto gyvenimas daugiau priklauso nuo išorinių veiksnių, pats gabiausias politikas negali tikėtis daug pasiekti šioje srityje. Žvelgiant su užuojauta, miesto-valstybės žlugimas turėtų būti laikomas didžiule moraline nelaime (bent toms klasėms, kurias jis labiausiai paveikė). Platonui ir Aristoteliui pilietybės teikiamos vertybės vis dar atrodė iš princioi patenkinamos ar bent galinčios tapti tokios. Išvados Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Didieji graikų filosofijos kūrėjai nenumatė istorinio gyvenimo plėtotės aukštybių ir dėl to istoriosofijos traktatų jie mums nepaliko. Kad istorija yra tam tikra drama, turinti savo aktus – pirmąjį ir paskutinįjį, kad ji turėjo prasidėti, kad turės kada nors baigtis ir kad jos vyksme dinamiškos audros yra natūralus dalykas, tokių aiškių pažiūrų į žmonijos dvasios gyvenimą senovės graikų pasaulyje nebūta. Naudota literatūra: 1. Pilipavičius Albertas „Politika“, Kaunas, 2001m. 2. Thorson Sabine “Politinių teorijų istorija”, Vilnius, 2008m. 3.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!