Valstybės ir individo harmonija Aristotelio idėjose

Vilniaus pedagoginis universitetas Filosofijos katedra Kursinis darbas Valstybės ir individo harmonija Aristotelio idėjose Istorijos fakulteto soc. mokslų specialybės II kurso studentės Olgos Minakovskos vad.: P.Baronas Vilnius 2004 turinys: Įvadas...................................................................................................-3 - Istoriografija......................................................................................-5- Aristotelio pirmtakai........................................................................-5- Aristotelis ir aleksandras Makedonietis......................................-6- Valstybė ir žmogus............................................................................-8- • Pilietybė ir santvarka...........................................................-12- • Įstatymų viršenybė.................................................................-13- • Žmogaus auklėjimo teorijos..................................................-14- Opozicija prieš platoną.....................................................................-16- Aristotelio atitrūkimas nuo Platono.......................................... .-16- Aristotelio sekėjai.............................................................................-18- Išvados.................................................................................................-19 - Literatūros sąrašas..........................................................................-20 - Įvadas Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau iš didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje – Aristotelis. Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujausiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos – mokslinės – pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelo įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Darbo problema: Atskleisti bei išnagrinėti individo ir valstybės tarpusavio santykį bei harmoniją Aristotelio idėjose. Darbo uždaviniai: 1. Parodyti, kokią reikšmę būsimajai Aleksandro Makedoniečio veiklai turėjo Aristotelio mokslas; 2. Nustatyti valstybės tikslą; 3. Išsiaiškinti Aristotelio valstybės formų klasifikaciją; 4. Parodyti valstybės, kaip pilietinės bendrijos, skirtumą nuo miesto-valstybės; 5. Nustatyti žmogaus prigimtį Aristotelio idėjose – „santuokinis ir pilietinis gybūnas“; 6. Parodyti vergovę ne tik kaip sutartinę socialinę instituciją; 7. Išnagrinėti ryšį tarp valstybės identiškumo ir jos piliečių; 8. Išsiaiškinti valstybės konstitucinį valdymą; 9. Parodyti auklėjimo reikšmę žmogaus ugdyme; 10. Parodyti Aristotelio ir Platono idėjų bei nuomonių skirtumą. Istoriografija Aristotelis gimė Stageiros mieste (384-322 m. pr. Kr.). Jaunuoliu Aristotelis iškeliavo iš Atėnų ir įstojo į Platono Akademiją. Filosofinės mąstytojo pažiūros formavosi polemikos eigoje su Platonu. Po mokytojo mirties Aristotelis paliko Akademiją ir keletą metų keliavo. Paskui apie tris metus praleido Makedonijoje, atlikdamas karaliaus sosto įpėdinio – būsimo Aleksandro Makedoniečio, auklėtojo pareigas. Grįžęs į Atėnus, Aristotelis organizavo 323 m. pr. Kr. Filosofinę mokyklą pavadintą Likėju, kurioje dėstė beveik iki pat mirties. Mirštant Aleksandrui Aristotelis atsiduria nemalonėje pas savo bendrapiliečius. Jis palieka Atėnus ir po keletos mėnesių miršta ištremtas savanoriškai. Aristotelio gyvenimas ir filosofinė kūryba sutampa su tuo laikotarpiu, kai graikų valstybės – miestai pergyveno labai sunkią krizę. Nepaliaujami tarpusavio karai pakirto Graikijos valstybių ekonominę bazę. Be to, atskiruose miestuose politinių partijų vidinė kova vis aštrėjo. Taip pat stiprėjo antagonizmas tarp vergvaldžių ir vergų. Visos šitos aplinkybės taip sukrėtė graikų valstybių politinę santvarką, kad jos nepajėgė priešintis makedoniečių monarchijos veržliam puolimui, neteko savo savarankiškumo ir buvo įjungtos į Aleksandro Didžiojo imperiją. Aristotelis buvo vienas iš tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yra ekonominė ir politinė krizė. Besirūpindamas savo tautos likimu, jis ėmėsi uždavinio: pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę. Bet kaip tik čia aiškiai pasirodo Aristotelio politinio akiračio istorinis ribotumas. Aristotelio pirmtakai Aristotelis buvo Platono mokinys, ir nors nesutiko su svarbiausia jo idėjų doktrina, tačiau perėmė iš jo nepaprastai daug minčių. Net tokios sąvokos kaip tikslas, siela, dievas buvo atitinkamų Platono sąvokų transformacijos. Aristotelio kūrybinė jėga labiausiai reiškėsi ne bendrųjų, o būtent specialiųjų problemų srityje; Platonas buvo principų, o Aristotelis – išplėtotų teorijų kūrėjas. Kita vertus, Aristotelis patyrė medicinos mokyklų įtaką, o tai padėjo įgyti ne tik biologijos žinių, bet ir susiformuoti empirinę ir realistinę mąstyseną. Tas dvejopas – Platono ir gydytojų – paveldas buvo sunkiai suderinamas ir tapo daugybės Aristotelio sistemos nesklandumų šaltiniu. Aristotelis, mokslo istorikas ir neeilinis eruditas, geriau nei kas nors kitas iki jo pažino senąsias ir dabartines filosofines ir mokslines pažiūras ir į jas atsižvelgė. Aristotelis ir Aleksandras Makedonietis Karalius Pilypas, matydamas, kad jo sūnus Aleksandras jau pakankamai paaugęs, pasirinko patį geriausią iš jam žinomų mokytojų. Jis pakvietė Aristotelį, vienintelį iš visų išminčių, pakankamai protingą, kad nesistengtų daryti įtakos rūmuose. Filosofui šis kvietimas buvo labai svarbus. Tačiau svarbiausia, kad jis matė Aleksandrą būsiant helėnų hegemonu, be to, galingu Europos valdovu. Štai kodėl Aristotelis labai atsakingai žiūrėjo į Pilypo kvietimą. Filosofas sugebėjo puikiai susidoroti su savo užduotimi. Be to, jis nesistengė vaidinti svarbų vaidmenį rūmuose ir tapti įtakingu karaliaus paterėju. Jį domino ne rūmai ir valdžia, o tik jam patikėta brangi žmogaus materija – jaunasis karalaitis. Aristotelis tuo metu turėjo apie keturiasdešimt metų. Jis stengėsi įgyti mokinio pasitikėjimą, norėjo, kad šis žiūrėtų į mokytoją ne kaip į susiformavusį, suaugusį žmogų, o kaip į besiblaškantį, besiformuojantį mąstytoją, kuris dar tebeieško savojo „aš“1. Tuo laiku jis dar negalėjo pasiūlyti savo mokiniui naujo, nusistovėjusio mokslo. Jis dar nebebuvo tas, kuo buvo anksčiau, bet netapo tuo, kuo buvo lemta jam tapti. Stovėdamas naujojo kelio pradžioje, Aristotelis išgyveno augimo sunkumus. Aristotelis buvo žmogus, kankinamas to paties troškimo, kuris nedavė ramybės ir Aleksandrui, - troškimas pažinti tai, kas begaliniame pasaulyje nežinoma. Todėl nenuostabu, kad abu tie naujo ieškotojai – svajingasis berniukas ir svajotojas vyras – pamilo vienas kitą. Aristotelis davė berniukui tak tikrą faktiškų žinių atsargą. Bet svarbiausia, kad jis pats Aleksandrui buvo pavyzdys. Mokinio ir mokytojo santykių harmonija atitiko ne tik tėvo lūkesčius, bet ir sūnaus svajones. Aristotelis išvedė Aleksandrą iš pusiau barbariškos būsenos, priartino prie Graikijos dvasinio elito ir suteikė tikrąją dvasinę didybę. Specialiai Aleksandrui buvo skaitomos paskaitos apie gerus valdovų darbus. Bet ir čia mokytojo pavyzdys buvo svarbiau už visokias teorijas. Aristotelis tikėjosi, kad nelaimė, užgriuvusi Hermiją, Aleksandrui bus pavyzdys ir padės jam išsiugdyti tvirtą dvasią, kurią filosofas laikė svarbiausiu auklėjimo tikslu. Aleksandras, kilęs iš Argeadų giminės, Aristoteliui atrodė kaip sulaukėjęs graikas. Todėl jis stengėsi parodyti berniukui, kas yra moralinės vertybės ir kuo tikrojo graiko subrendusi dvasia skiriasi nuo barbaro. Mokytojui atrodė, kad niekas taip nepadeda auklėti Aleksandrą graikiška dvasia, kaip pažintis su helėnų menu. Ne mažiau svarbią reikšmę Aleksandrui turėjo gamtos mokymasis – susipažinimas su jam dar nežinoma faktų sritimi. Aleksandras nustebo, kad Aristotelis teikė daug reikšmės toms problemoms, kuriomis jo laikais niekas nesidomėjo. Stebino ir tai, kad pasaulio stebuklų tyrimą reikia pradėti nuo smulkiausių gyvybės formų studijavimo. Augalų ir gyvulių, žmogaus kūno sandara, gamtos reiškinių stebėjimas – visa tai turėjo padėti atspėti pasaulėvaizdžio mįslęs. Ypač Aleksandrą sudomino medicina, ir Aristotelis, pats kilęs iš gydytojų šeimos, sugebėjo taip perteikti karalaičiui medicinos teoriją ir praktiką, kad Aleksandras, tapęs karaliumi, sugebėjo gydyti negaluojančius draugus dieta ir vaistais. Į mokymo kursą Mezėje įėjo dar vienas labai svarbus būsimajam karvedžiui mokslas – geografija – susipažinimas su pasaulio žemėlapiu. Aleksandrui geografija buvo svarbiausia iš visų mokslų. Jau pati pasaulio studijavimo užduotis jam atrodė viliojanti. Bet dar daugiau domino kitkas: Aleksandras ėmė žiūrėti į atskiras šalis, ir pirmiausia į Makedoniją, tik kaip į pasaulio erdvės dalį. Aleksandrui buvo trylika metų, kai atvyko į Mezę. Idiliški mokslo metai truko iki 340 m.pr.Kr., kai Pilypas pradėjo traukti jį į krašto valdymą. Bet ir tada, atsiradus galimybei, jis toliau mokėsi Aristotelio globoje tai Peloje, tai Mezėje, tai Stagire. Aristotelis dabar priklausė didikų luomui ir gavo valdyti mūzų šventovę Mezėje, o gimtinėje jam atstatė tėvų namus. Tapęs Makedonijos piliečiu, Aristotelis dar kurį laiką gyveno toje šalyje. Ypač jis susidraugavo su Antipatru. Jų draugystė truko iki pat filosofo mirties. Aristotelis paskyrė Antipatrą savo testamento vykdytoju. Tiktai 334 m.pr.Kr., kai Aleksandras pradėjo savo žygį, Aristotelis persikėlė į Atėnus. Tačiau ir čia gyvendamas filosofas buvo draugiškai nusiteikęs Makedonijos atžvilgiu, nors savo paskaitose ir knygose neužsiminė apie šį jausmą. Aristotelio ir Aleksandro santykiai liko draugiški. Kai Aleksandras įžengė į sostą, filosofas jam paskyrė savo veikalą apie karaliaus valdžią. Moksliniu požiūriu mokytojas ir mokinis visada sutardavo. Aristotelis pritarė savo auklėtinio sparčiai augantiems valdingiems siekiams – bent kol jį laikė helėnų hegemonu. Tiesa, jis apie tai niekada neužsiminė savo paskaitose, bet, kaip matyti iš kai kurių pastabų jo veikale apie valstybę, slapta svajojo apie Aleksandro fenomeno įjungimą į savo politinio mąstymo lauką2. Kokią reikšmę būsimajai Aleksandro veiklai turėjo mokslas Mezėje? Mokslas Mezėje padėjo jam suprasti patį save, sustiprino valią ir praturtino jo prigimtį, padėjo nuosekliai eiti pasirinktu keliu. Neabejotina, kad be Aristotelio pamokų karaliaus ryšys su graikų dvasine kultūra niekada nebūtų tapęs toks stiprus ir visapusiškas. Tačiau svarbiausia, kad be Aristotelio pasaulinės valstybės koncepcija nebūtų buvusi parengta taip anksti ir tokia aiškia forma. Mokytojo dėka Aleksandras žiūrėjo į pasaulį kaip į vieną visumą. Kodėl gi turėjo išsiskirti tų pasaulio dėsningumų tyrėjų keliai? Abu jie siekė universalumo, bet Aleksandras, kuris mąstė apie erdves kaip užkariautojas ir nugalėtojas, pritaikė universalumo principą ir valstybėms, ir žmonių visuomenei, siedamas viską su būtinais imperiniais tikslais. Jis susikūrė bendrą žmonijos sąvoką. Taigi Aleksandrui nustojo egzistuoti skirtumas tarp helėnų ir barbarų, jo veiksmuose atsirado logiškas nuoseklumas, kurio taip trūko Aristoteliui. Ir kai ilgainiui Aleksandras, valdydamas šalis, stengėsi jas sulyginti, jis turėjo tvirtą pamatą laikyti save nuoseklesniu universalumo idėjos atstovu negu mokytojas. Filosofas norėjo pažinti visą pasaulį likdamas vien tik helėnų dvasinis vadovas. O Aleksandras norėjo užkariauti visą pasaulį ir kartu tapti visos žmonijos auklėtoju. Aristotelis stengėsi organizuoti mokslinį žmonių mąstymą. Aleksandras, pasitelkęs tą pačią organizaciją, norėjo pakelti žmoniją į aukščiausią išsivystymo pakopą. Valstybė ir žmogus Ugdyti savyje asmenybę, siekti tobulumo individui, Aristotelio požiūriu, padeda valstybė. Žmogų jis laiko visuomenine būtybe, kuri iš prigimties yra linkusi gyventi šeimoje, visuomenėje, valstybėje. Individai gimsta ir gyvena valstybėje, ir jų asmenybė tik čia gali atsiskleisti. Valstybė Aristoteliui nėra savaiminis tikslas. Ji privalo tarnauti piliečiams. Pagal Aristotelio teoriją, valstybė ne vien rūpinasi piliečių gerove ir jų saugumu. Svarbiausias valstybės tikslas – piliečių auklėjimas, jų moralinis išprusimas. Valstybė rūpinasi, kad jos piliečiai būtų tvirtos asmenybės, mokančios derinti savo individualius interesus su visuomeniniais. Svarbiausia piliečių dorybė – saiko pajautimas, mokėjimas tvarkyti savo norus, todėl valstybė ir privalo išauklėti tokius piliečius, kurie netrokštų daugiau, negu jiems reikia ar sugeba, o mažiau išsilavinusiems valstybė neduoda galimybės turėti daugiau, negu reikia. Valstybės formų klasifikacija, „Politikoje“ gaminasi dvejais kriterijais: valdomų asmenų skaičiumi (vienas, nedaugelis, dauguma) ir tikslais (teisingos valstybės, kur valdžia seka bendros piliečių gerovės tikslą, ir neteisingi – asmeninės naudos). Geros valstybės požymis, anot Aristotelio, yra rūpinimasis visais piliečiais. Jis nagrinėja tris valstyvės tipus: 1. monarchiją – vieno žmogaus valdymą; 2. aristokratiją – nedaugelio išrinktųjų valdymą ir 3. politėją – daugumos dalyvavimą valdžioje. Priklausomai nuo sąlygų, kiekviena iš tų formų gali būti gera ir priimtina, jei tik esantys valdžioje rūpinsis visų piliečių reikalais. Tačiau kiekviena forma gali išsigimti. Kai monarchas užmiršta valstybės ir piliečių reikalus, o rūpinasi tik savo ir savo artimųjų interesais, jis tampa tironu, o valstybė – tironija. Tai blogiausia valdymo forma, kurioje tironas išsilaiko tik jėga. Išsigimusi aristokratija virsta oligarchija, kuri rūpinasi tik turtingųjų reikalais. Politėja galinti tapti demokratija, kurią Aristotelis supranta siauriau, negu mes šiandien. Anot jo, demokratinė laisvė remiasi lygybės principu, leidžiančiu „kiekvienam gyventi, kaip jis nori“. O kadangi neturtingųjų valstybėje yra visada daugiau, negu turtingųjų, tai demokratija tampanti rūpinimusi vien neturtingųjų reikalais. Tačiau Aristotelis mano, kad demokratija ne tokia pavojinga, kaip oligarchija ir ypač tironija: ji rečiau atveda prie politinių suiručių. Todėl iš politiko Aristotelis reikalauja proto, situacijos, piliečių interesų ir nuotaikų žinojimo. Valstybės teoriją Aristotelis, kaip ir jo mokytojas Platonas, kūrė tik laisviesiems graikams, žmonėms, kurie turi galimybių pasišvęsti teoriniams ir valstybiniams reikalams, sunkiausius ir nemaloniausius darbus palikdami vergams. Valstybė – gamtos kūrinys, natūralus išsivystimo produktas. Jo pagrinde – žmogaus poreikiai bendravimui. Žmogus, pagal įžymų Aristotelio apibūdinimą, - „politinis gyvūnas“, arba visuomeninis. Jis negali gyventi vienas, jam reikalingi kontaktai, susivienijimas. Sociobilumas – neatskiriama žmogaus kokybė. Pagrindiniai susivienijimo laiptai: šeima – gyvenama vieta arba giminė – polisas. Valstybė nėra gyvenamos vietos bendrija, ji nesudaroma tarpusavio skiaudoms įspėti arba dėl mainų patogumo. Žinoma, visos šios sąlygos turi būti akivaizdžios valstybės būvimui, bet net ir joms visoms esant, visas paėmus, dar nebus valstybės; ji atsiras tik kai susidarys bendravimas dėl gyvenimo gerovės tarp šeimų ir giminių3. Faktiškai valstybė esti šeimos ir kaimo egzistavimo tikslu. Tokiu būdu, valstybė, pagal Aristotelį, - tai „panašių vienas kitam žmonių bendravimas, dėl galimo geresnio gyvenimo pasiekimo“. Pilietis – tai tas, kas gali dalyvauti pasitariminėje ir teisminėje valstybės valdžioje. „Kadangi kiekviena valstybė, kaip matome, yra tam tikra bendrija, o kiekviena bendrija yra susikūrusi dėl kokio nors gėrio, akivaizdu, kad visos jos siekia kokio nors gėrio, o labiausiai ir aukščiausiojo gėrio siekia ta bendrija, kuri yra visų svarbiausioji ir apima visas kitas; ši bendrija ir vadinama valstybe, arba pilietine bendrija“4. Miestas–valstybė – tai tam tikra bendrija, draugija arba bendruomenė, t.y. grupė asmenų, kurie bendrai dalijasi ar turi tam tikrus dalykus. Kad yra viena bendrijos rūšis, svarbesnė už kitas ir apimanti jų visų tikslus bei siekius, lygiai kaip ir aukščiausiojo gėrio, apibūdinančio pilietinę bendriją, tapatumą, Aristotelis teigia remdamasis Nikomacho etikos pradžioje pateiktu samprotavimu. Būtina Aristotelio požiūrį skirti nuo žinomo požiūrio, kad „valstybė“ tėra tik įvairių „visuomenę“ sudarančių privačių draugijų įrankis. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Aristotelis laiko „visuomenę“ ir įvairias jos formas tik „valstybės“ tarnaite. Aristotelio mąstymo būdui svetimas pats „valstybės“ ir „visuomenės“ skyrimas: miestas – valstybė negali būti sutapatintas su valstybe arba valstybės forma; Aristotelio jam suteikiama „svarbiausiojo“ kokybė neturi nieko bendro su juridiniu „suverenitetu“, kuris yra svarbus šiuolaikinei valstybės sampratai. Ji kyla vien iš tos aplinkybės, kad miestas – valstybė ir tik jis vienas visapusiškai rūpinasi visapusišku žmogiškuoju gėriu. Platonui būdingas politinio valdymo neskyrimas nuo kitų valdymo formų glaudžiai siejasi su tuo, ką Aristotelis laiko dar viena esmine klaida, - su bendruomeniškumo gynimu Sokrato lūpomis Valstybėje: abiem atvejais atsiskleidžia nesugebėjimas įvertinti tai, kad valstybę sudaro skirtingi žmonės. Iš pirmo žvilgsnio valstybė, kurios piliečiai dalijasi viskuo arba tais dalykais, kurie paprastai lemia jų susiskirstymą, atrodytų pranašesnė už valstybę, kuriai būdingos ne tokios visa apimančios dalijimosi formos. Tačiau, tvirtina Aristotelis, pasiekti vienybę panaikinant santuoką ir įvedant bendrą nuosavybę yra neįmanoma, ir nepageidautina. Santuokos panaikinimas toli gražu nesustiprins piliečių „draugystės“, o tik susilpnins ją panaikindamas pradinį šeimoje susiformuojantį prisirišimą; nuosavybės bendrumas sugadins teisėtą malonumą, kurį žmogui teikia jo privati nuosavybė, ir sunaikins dosnumo dorybę, bet visiškai nepašalins dėl materialinių gėrybių kylančių konfliktų priežasčių. Valstybė negali ir neturėtų siekti pakartoti tą interesų vienovę, kuri būdinga šeimos narių ir draugų santykiams. Valstybės su visa jai būdinga neįveikiama įvairove „bendrumo ir vieningumo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!