Aristotelio biografija ir mokymas

Trumpa Aristotelio biografija Iš Platono mokinių išsiskyrė genialiai talentingas mąstytojas Aristotelis. Nedaug pasaulyje yra mąstytojų, šlove prilygstančių šiam filosofui. Viduramžiais jis tapo mokytumo simboliu. Net jo vardo neminėdavo, tiesiog rašydavo “Filosofas”, ir visiems buvo aišku, kad tai – Aristotelis. Svarstydami teorines problemas, juo rėmėsi įvairiausių krypčių mąstytojai: scholastai, įrodinėjantys dievo buvimą, ir laisvamaniai, grindžiantys deizmą ir panteizmą. Vėlyvaisiais viduramžiais Aristotelio vardu buvo ypač spekuliuojama. Filosofui buvo priskiriami teiginiai, kurių jis niekad neskelbė. Jį dažniausiai cituodavo pagal antrinius šaltinius. Mąstytojas gimė neramiais 384 metais pr. m. e. Stagyre. Jo gimtajame mieste, kurį įkūrė graikų kolonistai, dominavo joniečių kultūra. Stagyrą nuolat puolė persai ir makedoniečiai. Tačiau dar vaikystėje Aristotelis atsidūrė Makedonijoje, kur jo tėvas Nikomachas buvo karaliaus Aminto II rūmų gydytojas. Aristortelis augo kartu su būsimuoju makedonijos karaliumi Pilypu II. Būdamas filosofas, sulaukęs septyniolikos metų, atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją.. Aristoteliui besimokant Akademijoje, Pilypas II plėtė savo valdas. Jis siekė užkariauti Graikiją. Tada, kai graikams grėsė pavojus, Aristotelis nuodugniai studijavo filosofiją. Mąstytojas iš pradžių sekė Platonu, tačiau pamažu jame budo mintis susisteminti egzistavusius mokslus, tyrinėti atskirų mokslo disciplinų ryšius. Tada Aristotelis ir parašė pirmuosius savo darbus “Apie sielą” ir “Protreptikas”. Atėnuose Aristotelis praleido 20 metų. 347 m. pr. M. e. mąstytoją sukrėtė du skaudūs įvykiai: mirė Platonas, o Pilypas II užgrobė Stagyrą. Po Platono mirties Aristotelis paliko Akademiją, nes čia jis per savo ironiją, griežtą logiką, nenuginčijamą talentą išsiskyrė iš kitų Akademijos narių ir turėjo daug priešų. Tik Platonas siejo mąstytoją su Akademija. Po jo mirties Aristotelis su artimiausiu draugu Ksenokratu išvyko iš Atėnų. Bičiuliai nukeliavo į Mažąją Aziją ir apsistojo Atarnėjoje. iš miestą valdė buvęs Akademijos narys Hermijas – labai tragiška ir prieštaringa asmenybė. Platonas vylėsi jį išugdyti išmintingu valdovu. Tapęs valstybės veikėju, Hermijas liko ištikimas savo mokytojo idėjoms. Atarnėjoje Aristotelis išgyveno trejus metus ir čia vedė Hermijo giminaitę Pitiją. Vėliau kare su persų vasalais Hermijas buvo suimtas ir nukryžiuotas. Herimijo likimas sukrėtė Aristotelį. Jis sugrįžo į Atėnus ir čia norėjo įkurti mokyklą, tačiau susigundė Pilypo II pasiūlymu ir išvyko auklėti jo sūnaus Aleksandro. Įvairiai pasakojama apie filosofo gyvenimą Makedonijos dvare. Vieni teigia, kad Aristotelis neturėjo įtakos Aleksandrui. Kiti tvirtina, kad buvo priešingai. 336 m. Aleksandras išsiruošė į žygį prieš persus, o Aristotelis sugrįžo į Atėnus. Likėjaus priemiestyje jis įsteigė mokyklą – Likėjų. Mąstytojas stengėsi apibrėžti atskiras mokslo disciplinas. Sudėtingiausius kursus skaitė aristotelis, kitus – Eudemas, Rodietis, Teofrastas Lesbietis. Klausytojai buvo įvairių graikų valstybėlių piliečiai. Likėjaus mokykloje domėtasi visuotine istorija, menu ir literatūra, matematika, gamtos mokslais. Savo organizacija ir mokymosi metodais ji skyrėsi nuo Platono Akademijos, kurioje buvo kuriamos abstrakčios teorijos. Aristoteliui labiau rūpėjo praktinė mokslo paskirtis. Čia buvo kodifikuojami senovės graikų įstatymai, kuriamos valstybių konstitucijos, registruojami olimpinių žaidynių nugalėtojai it t.t. Pats Aristotelis tyrinėjo filosofijos ir kitų mokslų istorijas. Dirbdamas mokykloje jis parašė svarbiausius savo kūrinius, sukūrė didingos filosofinės sistemos pagrindus. Aristotelio mokymas – objektyvus idealizmas. Aristotelio mokymas apie valstybę Aristotelis savo filosofinėje sistemoje sugebėjo aprėpti visą didžiulę senovės graikų filosofijos patirtį. Visos žinojimo sritys – gamtos filosofija, politika, etika, logika ir kt…. – jo sistemoje įgijo naują reikšmę. Filosofas, apmąstydamas santykius tarp žmonių ir jų indėlį keliant krašto gerovę, priėjo išvadą, kad intelektualinės vertybės skiriasi nuo moralinių. Pirmosios nepriklauso nuo žmogaus valios. Aristotelis savo veikaluose gana įdomiai aptarė žmonių draugystę. Tobula draugystė, anot mąstytojo, gali būti tik tarp garbingų žmonių. Draugystė gali būti tik tada, kai žmonės lygūs ir nesusieti nuosavybės saitais. Kitais atvejais draugystė tampanti nenuoširdi ir tariama. Ar vergas galįs būti laisvo žmogaus draugas? Žmogui reikia draugų tam, kad jis galėtų pasidžiaugti savi sėkme. Niekam nerūpėtų valdyti visų pasaulio lobių, jei nebūtų su kuo jų dalytis. Žmogus – visuomeninis gyvūnas, ir jis iš prigimties sutvertas tam, kad sugyventų su kitais,- teigė filosofas. Todėl etiką mąstytojas glaudžiai siejo su politika. Nagrinėdamas valstybę ir jos piliečių santykius, jis įrodė, kad valstybė – pats didžiausias gėris, kurį pajėgė sukurti žmonės. Aristotelis žmogų vadina politiniu gyvūnu. Tuo jis nori pasakyti, kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. Tik valstybėje žmogus pasiekia savarankiškumo (autarkijos) būklę, sudaro sąlygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenėje. Jos tikslas - piliečių visuotinė gerovė. Tam jai yra suteikta aukščiausia valdžios galia, kurią ji vykdo įstatymu leidimu, valdymu ir teismo sprendimais. Galime skirti tris valstybės uždavinių sritis: -Teisė: Valstybė visų pirma yra “daugelio žmonių susivienijimas pagal teisės įstatymus” Savo viduje ji, kaip teisinė valstybė, turi užtikrinti teisėtumą ir taiką. Drauge ji privalo veiksmingai įtvirtinti (užsienio politikos ir kariuomenės pagalba) savo teisę kitų valstybių atžvilgiu (savo nepriklausomybę). -Valstybė privalo savo piliečiams garantuoti socialines, kultūrines ir ūkines savirealizacijos sąlygas.v Tai daroma atitinkamai formuojant socialinę, kultūrinę ir ūkinę politiką. Todėl jos veikla yra subsidiška (teikiant pagalbą), t.y. ji remia ir palaiko šeimas bei visuomenės jėgas. -Mastas, kuriuo valstybė teise, saugumo, socialine, kultūrine ir ūkine politika garantuoja visuomenės žmogiškumą, priklauso nuo to, kiek ji, remdamasi visuomene, gali realizuoti dorovinę idėją. Aristotelis sakė: “Valstybė yra tobula bendruomenė, turinti savo poreikių patenkinimo ribas, taigi nuoseklu yra sakyti, jog ji susidarė tam, kad galima būtų gyventi, o egzistuoja tam, kad būtų galima gerai gyventi”. O filosofo pasakymas “susidarė tam, kad būtų galima gyventi, o egzistuoja, kad būtų galima gerai gyventi”, nurodo valstybės galutinį tikslą, nes piliečiai, gyvendami valstybėje, ne tik gyvena, kaip žvėrys ar vergai, bet gerai gyvena – turi laiko laisviesiems darbams, kuriuos įkvepia tiek praktika, tiek mąstančioji siela. Aristotelio pažiūros į valstybę rėmėsi didžiule, jo ištirta ir jo mokykloje surinkta faktine medžiaga – 158graikų miestų – valstybių konstitucinės santvarkos aprašymais. Žmogus gyvena ne vienas. Žmonių bendrija yra tokia bendro žmonių gyvenimo forma, kuri padeda žmonėms siekti doros. Laimės ir žmogiškumo. Kad žmogus galėtų šių tikslų siekti, valstybė turi padėti susikurti būtinas materialinio gyvenimo sąlygas, padėti mokytis protingo gyvenimo, auklėti piliečius doros dvasia. Pilietis, savo ruožtu suprasdamas, kad be kitų žmonių gyventi jis negalėtų, turi derinti savo tikslus su visų žmonių žmogiškojo gyvenimo tikslais. Pasak mąstytojo, valstybė išsivystė iš šeimos. Kelių šeimų junginys sudaro gyvenvietę (kaimą), keletas gyvenviečių – valstybę. Tačiau susijungusių gyvenviečių skaičius turi būti pakankamai didelis, kad žmonės galėtų tenkinti savo poreikius, gintis nuo priešų. Kaip tik valstybėje, nors ji ir susikūrė vėliau nei šeima, žmogus gali visiškai atskleisti savo gabumus. Valstybė mąstytojui priminė organizmą, kuriame kiekvienas narys turi savo funkcijas ir be visumos negali egzistuoti. Aristotelis padarė išvadą, kad žmogus be valstybės yra niekas. Pasak filosofo, tas, kas sukūrė valstybę, padarė didžiausią paslaugą žmonėms, nes žmogus be įstatymų – blogiausias iš gyvulių. Valstybė ne tik reguliuoja santykius tarp žmonių, bet ir saugo juos nuo nusikaltimų. Aristotelis analizavo politinę ir ekonominę valstybės struktūrą. Jo nuomone, žmonių nelygybė esanti įgimta. Ji – valstybės egzistavimo pagrindas. Valstybei reikia įvairiausių sričių specialistų. Todėl vieni dirba protinį, kiti – fizinį darbą; vieniems lemta paklusti, kitiems – valdyti. Žmogus, kuris nuo pat gimimo priklauso ne sau, o kitam, savo prigimtimi yra vergas. Tačiau mąstytojas reikalavo, kad graikai nebūtų laikomi vergijoje, nes jie dvasiškai pranašesni už barbarus. Graiką pavertus vergu, pažeidžiamos prigimtinės jo teisės. Apskritai teisę valdyti “žemesniuosius” suteikia “ kilnesnė” prigimtis. Aristotelis suskirstymą į vergus ir laisvuosius paskelbė gamtos dėsniu. “Gamta sutvarkyta taip, kad ir fizinė laisvųjų žmonių organizacija skirtinga nuo vergų organizacijos: pastarųjų kūnas galingas, tinkamas dirbti fizinius darbus, o laisvieji žmonės yra tiesūs ir netinkami dirbti panašius darbus; užtat jie tinkami politiniam gyvenimui”,- rašė filosofas. Valdantysis. arba valdymo, padalinys yra dviejų rūšių: vienas – gerai sutvarkytas (bene temperatum), kitas – ydingas (viciato). Gerai sutvarkytu Aristotelis vadina tokį, kur valdovas valdo, atsižvelgdamas į bendrą naudą ir valdinių norą. Ydingu vadina tokį, kuris šito nepaiso. Šia koncepcija Aristotelis taip pat grindė ir savo pažiūrą į karus. Jis smerkė politinius karus tarp graikų ir teisino karus su barbarais. Pagal kokius kriterijus tautos skirstomos į valdančias ir valdomas? Į šį klausimą, mąstytojo nuomone, atsakanti karo baigtis. Pasak jo, nugalėtojai yra visuomet teisūs. Aristotelis taip pat išsamiai analizavo nuosavybės formas. Jis skyrė teisingai ir neteisingai naudojamą turtą. Pasak mąstytojo, egzistuoja dvi turto rūšys: natūralus ir žmogaus sukurtas. Garbingas yra natūralus turtas, nes jis yra ribotas. Turto pardavimui Aristotelis nepritarė ir jį smerkė. Remdamasis tokiais samprotavimais, mąstytojas aptarė įvairius verslus. Teisėtas turto kaupimo būdas – užsiiminėjimas žemės ūkiu. Gyvuliai, žemė yra, anot Aristotelio, tikrosios vertybės, nes jų kiekis ribotas. Kitoks yra prekiaujant įgytas turtas. Prekyba susijusi su pinigais, o sukaupti pinigai nėra turtas. Pasak filosofo, prekyba – tai lupikavimas, nes perkant ir parduodant uždirbama daugiau negu kainuoja prekė. Be prekybos, Aristotelis taip pat smerkė pinigų skolinimą už palūkanas. Aristotelio idealas – natūrinis ūkis su smulkiąja prekyba, be pirklių, pinigų skolintojų ir palūkininkų. Geriausia iš visų visuomenės klasių Aristotelis laikė žemdirbius, kurie tačiau dėl savo gyvenimo būdo ir teritorinio išsisklaidymo negali aktyviai kištis į valstybės valdymo klausimus. Mokyme apie valstybę Aristotelio, kaip vergovinės aristokratijos šalininko, klasinė pozicija pasireiškė labai aiškiai. Mąstytojas, tyrinėdamas visuomenės raidą, jos struktūrą, priėjo išvadą, kad nėra tobulos visuomenės.”Daugelio santvarkų kūrėjai buvo vieningos nuomonės, jog valstybinės santvarkos pagrindą turi sudaryti teisingumas ir santykinė visų piliečių lygybė , jiems nepavykdavo to įgyvendinti.” Antra vertus, “visos valstybinės santvarkos yra pasiekusios tam tikro teisingumo, bet visiško teisingumo joms nepavyko įgyvendinti”, - rašė filosofas. Aristotelis aiškinosi priežastis, kodėl taip yra. Svarbiausia iš jų jis laikė piliečių interesų nesutapimą. Piliečiai yra skirtingų sugebėjimų, todėl jie negali būti lygūs ir politiškai, nors daugumas nenori to pripažinti. Aristoteliui ir jo mokyklai būdingi svyravimai tarp idealistinių ir materialistinių pozicijų. Jis visapusiškai kritikavo Platono mokymą, tuo pačiu visapusiškai išvystydamas pastarojo filosofiją. Neramių minčių filosofui kėlė graikų tarpusavio kovos. Jis matė, kaip šios kovos alino kraštą. Kas slypi už politinių suiručių? Mąstytoją domino bendriausios šių reiškinių priežastys ir padariniai. Dėl pilietinių vaidų Graikijoje Aristotelis kaltino abi puses – piliečius ir vyriausybę. Žmonės, pasak jo, dažnai pervertina save. Dažniausiai, jo nuomone, dėl socialinių suiručių kaltos esančios vyriausybės: “kai valdžios žmonės būna įžūlūs, išdidūs ir gobšūs, piliečiai kelia riaušes ir vieni prieš kitus, ir prieš pačią santvarką, kuri teikia grobstyti turtus, o gobšieji kartais turtėja iš privačių turtų, o kartais iš visuomenės nuosavybės”. Savo ruožtu Aristotelis pažymėjo,kad perversmai gali būti siekiant pakeisti esamą santvarką apskritai arba norint pakeisti tik vyriausybę. Sukilimai vyksta ne dėl subjektyvių veiksnių. Aristotelis atkreipė dėmesį į ekonomines jų priežastis. Sukilimas gresia ir tada, kai esama santvarka neužtikrina piliečių gerovės. Anot mąstytojo. Sukilimai iš pirmo žvilgsnio atrodytų prasideda nuo smulkmenų, bet taip nėra. Išoriniai veiksniai – tai tik dingstis, išjudinanti minias, Sukilimai nevyksta tada, kai esama politinė padėtis atitinka daugumos interesus arba kai valstybės piliečiai įsitikinę, kad jie esą bejėgiai ką nors pakeisti. Tačiau tokia situacija neilgaamžė: anksčiau ar vėliau kas nors įžiebs mintį, jog esama politinė struktūra priešinga piliečių interesams. Tada, įrodinėjo Aristotelis, žmonės ieškos būdū, kaip pakeisti valdžią. Vidinės suirutės grėsmingesnėms didelėms valstybėms: plėsdamos savo valdas, jos artėja prie savo žūties. Sukilimai vyksta tada, rašė Aristotelis, “kai per daug išauga kai kurios dalys. Mat kaip kūnas susideda iš dalių, kurios turi augti taip, kad būtų išlaikytos visos proporcijos”. Daugiatautės valstybės taip pat nėra patvarios. “Gyventojų skirtingumai, kol dar visi piliečiai nesusiliejo į vieną tautą, taip pat gali būti sukilimų priežastimi”, - nurodė mąstytojas. Šias mintis Aristotelis rašė Likėjuje, kai Aleksandras Makedonietis kūrė milžinišką imperiją. Jos prieštaravo toms idėjoms, kurias kažkada mąstytojas diegė Aleksandrui. Filosofinio kelio pradžioje Aristotelis dėstė pažiūras, kurias jis kūrė spekuliatyviai, vėliaus jis darė išvadas, remdamasis konkrečia didžiulės Aleksandro valstybės mechanizmo analize. Nors Aleksandras Makedonietis plėtė imperiją, filosofas suprato, kad ji nepatvari. Aristotelis analizavo visas jam žinomas valdymo formas ir ieškojo optimalaus jo varianto. Jo nuomone egzistuoja trys geri (monarchija, aristokratija ir politija) ir trys blogi (tironija, oligarchija ir demokratija) valdymo būdai. Monarchija yra gerai sutvarkytas valdymas, kur yra vienas valdovas, žiūrįs bendro labo ir valdinių noro ir pritarimo.Pagal Aristotelį yra penki monarchijos sukūrimo būdai. Apie tai rašoma Aristotelio “Politikos” trečiojoje knygoje. Vienas iš jų toks, kai monarchija steigiama siekiant kurio nors vieno apibrėžto tikslo, tačiau tam,. kad bendruomenė būtų valdoma taip, kaip vedama armija arba paveldėjus pagal kilmę, arba tik asmens gyvenimo periodui. Kitas būdas yra toks, kaip kai kurie monarchai Azijoje valdymą yra paveldėję iš pirmtakų, bet pagal beveik despotišką įstatymą, kas labiau dera monarchui negu paprastai bendruomenei. Trečias karališkas valdymo būdas yra toks, kai kas nors valdo ne paveldėjęs valdymą iš savo tėvų, bet išrinktas, ir valdo pagal įstatymą, kuris paprastai taikomas ne bendram, o monarcho, tarsi tirono, labui. Ketvirtas būdas yra tiks, kai koks nors valdymas, kuris pagal paveldėjimą palieka savo pareigas savo giminei, priskiriamas pagal įstatymus, kurie paprastai leidžiami bendram labui. Penktas būdas yra ir buvo toks, kai valdovas yra paskiriamas kaip savininkas visko, kas yra bendruomenėje. Jis savo valia tvarko daiktus, ir asmenis taip, kaip ūkvedys savo nuožiūra tvarkosi savo namuose. Tironija yra jai priešingas, ydingas valdymas, kur yra vienas valdovas, kuris nustato, kas tokiam valdymui būdinga, nepaisydamas valdinių noro. Aristokratija yra gerai sutvarkytas valdymas, kur viešpatauja tik garbinimas pagal valdinių norą ar pritarimą ir bendrą reikalą. Aristokratija – tai kilnių žmonių valdžia. Oligarchija yra jai priešingas, ydingas valdymas, kur viešpatauja kai kas iš valdinių arba turtingųjų, kurie rūpinasi tik savo nauda, nepaisydami valdinių noro. Tai – saujelės turtuolių viešpatavimas. O politėja, nors vienu atžvilgiu ji turi kažką bendra su kiekviena valdymo forma ar atmaina, bet kitu atveju primena gerai sutvarkytą valdymą, kur kiekvienas pilietis šiek tiek dalyvauja valdyme ar pasitarime, priklausomai nuo vietos, sugebėjimų ir luomo. Taip pat teikdamas bendros naudos pagal piliečių norą ar pritarimą. Demokratija yra jai priešingas valdymas, kur liaudis arba neturtingųjų dauguma nustato valdymą ir valdo, nepaisydama kitų piliečių noro ar pritarimo, net paprasčiausiai neatsižvelgia deramai į bendrą reikalą. Be to, esančios tarpinės valdymo formos. Antra vertus, filosofas atkreipė dėmesį į etinius valdytojų principus. Apskritai kiekviena valdymo forma gali išsigimti. Kaip to išvengti? Aristotelis mėgino teoriškai derinti įvairias valdymo formas ir jas klasifikuoti. Jo klasifikacija paremta gerų ir blogų santvarkų priešinimu: politija – demokratija, aristokratija – oligarchija, monarchija – tironija. Būti kilniam ir turtingam, anot mąstytojo, - skirtingi dalykai. Panašiai sugretinama ir monarchija ir tironija: monarchas – kilnus ir teisėtas, tironas – nekilnus ir neteisėtas. Filosofo nuomone, idealiausia valdymo forma būtų demokratijos ir aristokratijos elementų junginys. “Tik sudarius sąžiningą valdžią, - rašė jis, - galima sujungti į vieną santvarką demokratiją ir aristokratiją. Tik tokiu atveju ir kilmingieji, ir liaudies žmonės galėtų gauti tai, ko nori vieni ir kiti. Abiejų šių santvarkų sujungimas įvyktų tada kai iš valdžios vietų nebūtų galima apsipelnyti.” Valdymo formos lemia krašto ekonomiką. Oligarchija yra tokia santvarka, kai turtuolių mažuma nepaiso neturtingųjų sluoksnių interesų. Tuo tarpu demokratijoje valdžia priklauso skurstantiesiems. Kurie siekia iš to skurdo išsivaduoti, todėl jiems svetimi turtingųjų interesai. Aristoteliui labiausiai nepatiko tironija. Jis negailestingai nuvainikavo tironus. Ironija – vidinių suiručių židinys.; ji neatspari užsienio invazijai, ji veda tautą į pražūtį. Mąstytojas analizavo tironijos principus, nupiešė ryškų ir spalvingą tirono portretą. Tironais, pasak filosofo, tampa įvairiausių sluoksnių atstovai: ir karaliai, ir demokratiškai išrinktieji – visi nenorintieji su niekuo dalintis valdžia ir per ją įgytomis privelegijomis. Apsišvietęs tironas buvo artimas Aristotelio draugas Hermijas. Aleksandras Makedonietis globojo filosofą. Tačiau ne tai svarbu. Būdamas įžvalgus mąstytojas, Aristotelis suprato, kokią žalą graikams atnešė tironija. Pasak Aristotelio, tironija “siekia trijų dalykų: pirma, kad pavaldiniai būtų silpnadvasiai, nes silpnadvasiai nesukyla prieš nieką; antra, kad piliečiai nepasitikėtų vienas kitu, nes tironija tol jaučiasi saugiai, kol žmonės vieni kitais nepasitiki; dėl to tironai kovoja su padoriais žmonėmis, laikydami juos valdžiai žalingais, ne tik dėl tos priežasties, kad padorūs žmonės nenori būti despotiškai valdomi, bet ir dėl to, kad jie nepasitiki ir savo tarpe, ir kitais, ir neišdavinėja nei vieni kitų, nei svetimųjų; trečia, kad pavaldiniai nebūtų pajėgūs, - mat, niekas nesiima darbų, kurių jis nepajėgia, todėl ir tironijos negalima nuversti bejėgiškumu”. Aristotelis buvo įsitikinęs, kas kai kurie žmonės yra iš prigimties blogi. Jie dažniausiai veržiasi į valdžią, nes tikisi, iš jos pasipelnyti. Tokių žmonių negalima perauklėti. Etikoje ir politikoje Aristotelis skelbė aukso vidurio koncepciją: valdžią siūlė atiduoti viduriniosioms klasėms (tokiuose veikaluose kaip “Nikomacho etika” ir “Eudemo etika”).Savo kūriniuose susistemino ir stipriai išvystė ano meto mokslą. Aukso vidurio idealo Aristotelis laikosi politikoje: viduriniojo sluoksnio vyravimas ir ypač centrinė žemės ūkio vieta atrodo filosofui geriausia solidaus valstybės gyvavimo garantija. Būtent politikoje aiškiai iškyla ir Aristotelio mąstymo pranašumai, ir ribos. Jo politinis mąstymas neperžengia graikų vertės skirtumas, palyginti su barbarais, jam yra savaime suprantamas ir žmogaus prigimties nulemtas, jis taip pat mėgina iš tos pačios žmogaus prigimties kildint ir vergovinės būtinybę bei pateisinimą, pripažindamas, kad ji reikalinga ūkinaim gyvenimui (ji tol egzistuos, kol audimo staklės nepradės pačios austi). Pagrindinį Aristotelio kūrinį “ Politika”, parašytą IV a. pr. m. e. ketvirtame dešimtmetyje, sudaro aštuonios knygos: 1) Valstybė ir jos pagrindai. 2) Kritinė idealiosios valstybės, svarbiausiųjų konstitucijų ir įstatymų leidybos pasiūlytų projektų apžvalga. 3) Pilietybė. Valstybinės santvarkos formos. 4) Valstybiniai perversmai. 5) Demokratinių ir oligarchinių valstybių organizavimas. 6) Idealios valstybės projektas. 7) Visuomenės suklestėjimas. 8) Aristotelis iškėlė klausimą apie atskirus ekonomijos principus. Literatūra: 1. B. Genzelis. Esė apie mąstytojus. – V., 1986. 2. R. Ozolas. Pasakojimai apie filosofiją ir filosofus. – V., 1988. 3. Trumpa filosofijos istorijos apybraiža. –V., 1964. 4. B. Genzelis ir kt. Filosofijos istorijos chrestomatija. – V., 1980. 5. A. Anzenbacher. Filosofijos įvadas. – V., 1992. 6. Ernst von Aster. Filosofijos istorija. – V., 1986.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!