Aristotelio mokymas apie sielą

 TURINYS ĮVADAS.........................................................................................................................................3 I. SIELOS SAMPRATA.................................................................................................................4 1. Istorinė apžvalga.................................................................................................................4 2. Aristotelio sielos samprata………………………………………………………………...5 II. ARISTOTELIO ETIKOS TAIKYMAS PRAKTIKOJE.........................................................7-8 III. SIELOS SUGEBĖJIMAI...........................................................................................................9 IŠVADOS......................................................................................................................................10 LITERATŪROS SĄRAŠAS.........................................................................................................11 2 ĮVADAS TEMOS AKTUALUMAS. Sielos tyrinėjimui reiktų skirti vieną iš pirmųjų vietų. Sielos pažinimas padeda surasti tikrąją tiesą bei pažinti gamtą. Juk siela yra viso ko pradas. Pamėginsime išgvildenti bei išsiaiškinti sielos prigimtį ir esmę. Reikėtų išsiaiškinti ar siela dali ar nedali? Ar visos sielos vienarūšės ar ne? Dauguma tyrinėtojų, kurie iki šiol yra kėlę ir nagrinėję sielos problemą, domėjosi tiktai žmogaus siela. Tačiau gauti žinių apie sielą visais atžvilgiais yra labai sunku. Šių laikų žmogus linkęs didžiausią dėmesį skirti kūnui ir jo puoselėjimu. O siela, kaip nematoma esybe lieka už diskusijų ribų. Aristotelis savo darbuose yra išreiškęs įdomių, gyvų, naivių minčių vedančių į filosofiją. Ypač unikalus jo veikalas- „Apie sielą“, kuriame gausu tiek stebėjimu tiek ir eksperimentų bei empirines medžiagos savo teoriniams teiginiams paremti bei pavaizduoti. Šį veikalą galimą laikyti pirmuoju, sistemingu, ,skirtu psichologijos klausimams nagrinėti šaltiniu. Ši tema yra aktuali ir įdomi, kadangi sielos pažinimui reikėtų skirti didelę reikšmę. Šiame darbe sieksime: • Išsiaiškinti sielos sampratą. • Apžvelgti sielos struktūrą. • Atskleisti Aristotelio sielos sampratą bei sugebėjimus. • Atskleisti Aristotelio etikos pagrindinius principus. Pirmoje šio darbo dalyje pateiksime Aristotelio ir kitų filosofų sielos sampratą. Antroje dalyje panagrinėsime Aristotelio etikos pasireiškimą praktikoje. O trečioje dalyje aptarsime sielos dalių skirtumus išskirsime sielos judėjimo variklio klausimą. 3 I. SIELOS SAMPRATA. 1. Istorinė apžvalga. Nagrinėjant sielos problemą, reikėtų pirmiausia atskleisti šiuo klausimu pareikštas pirmtakų nuomones, kad galėtume pasinaudoti tuo, kas teisinga, ir apsisaugoti nuo klaidų. Filosofai Demokritas ir Leukipas sielą tapatina su rutulio formos atomais dėl to, kad jie dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdami, judina visus kitus. Tuo remdamiesi filosofai teigia, kad siela suteikia gyviams judėjimą. Kai kurie šios mokyklos atstovai teigia, kad siela yra tai, kas jas judina. Matyt, jie visi pripažįsta judėjimą svarbiausia savybine sielos ypatybe ir mano, kad visi kūnai juda sielos judinami. Vadinasi tyrinėtojai, kurie kreipė dėmesį į turinčių sielą kūnų judrumą, sielą laikė judriausiu kūnu. Tyrinėtojai, kuriems pirmiausia rūpėjo kūnų, turinčių sielą, sugebėjimas pažinti ir suvokti tikrovę, teigia, kad siela turi savyje daiktų pradų vieni mano, kad tokių pradų yra daug, kiti-kad yra tik vienas pradas. Kai kurie mokslininkai sielą laikė ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniškas, be to ji pati juda ir judina visa kita. Apibendrinant galim pasakyti, kad beveik visi filosofai apibūdina sielą trimis savybėmis: • Judėjimu; Jutimu; Bekūniškumu. Yra išlikusi dar viena pažiūra į sielą, kai kurių filosofų nuomone, siela esanti tam tikra harmonija. Kai kurie filosofai sako, kad siela yra dalis, kad viena jos dalis mąsto, o kita junta. Bet kas šiuo atveju sujungia tas sielos dalis? Tai negali būti kūnas. Priešingai, atrodo, kad greičiau siela suvienija kūną, nes sielai pasitraukus, kūnas suyra ir pūva. Jei koks kitas pradas suvienija sielos dalis, tai tas pradas pirmiausia ir bus siela. Todėl bendras sielos apibrėžimas- siela yra organinio kūno, turinčio potencijoje gyvybę, pirminė aktualybė. Iš šio apibrėžimo galima matyti, kad siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. jos potencija yra sudėtinga materija, kuri jau turi daug požymių. Siela jungia ir derina įvairius organus, kurie susideda iš nevienodų elementų.[1; P. 24]. 4 2. Aristotelio sielos samprata. Sielos Aristotelis nemistifikuoja, aiškina ją natūraliai, remdamasis gamtamoksliniais principais. Siela jam nėra kažkas šalia kūno. Ji yra kūne. Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais, Aristotelis analizuoja ir žmogų, kuriame mato taip pat du komponentus: kūną ir sielą. [3; P233] Siela yra aktualizuojanti kūną jėga, kūno energija. Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Dėl to sielą jis pripažįsta ne vien žmogui. Visa, kas gyva, turi sielą. Augalai turi maitinančiąją sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas. Gyvulių sielos sudėtingesnės. Jose prie vegetatyvinių funkcijų prisideda dar juslė, geismingumas, sugebėjimas judėti. O žmogaus sieloje prie funkcijų, būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda protas, kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų. Pastarąjį, matyt, reikėtų suprasti ne tik kaip vieno ar kito žmogaus individualų protą. Aktyviajame prote Aristotelis įžiūri bendruosius žmonijos išminties elementus, kurie perduodami iš kartos į kartą. Atrodo tik tokia prasme Aristotelis supranta sielos nemirtingumą ir visą žmogaus specifiką- protingumą. Taip jis suprantą ir protingą žmogaus veiklą, kurią nagrinėja etikoje. Nagrinėdamas klausimą „Kas yra žmogui geras gyvenimas?“ Aristotelis taip pat susieja protą su siela.“ Žmogaus darbas tuomet yra sielos veikla pagal protą arba ne be proto. Jeigu tam tikro žmogaus ir gero žmogaus darbą rūšies atžvilgiu vadiname tapačiais, pavyzdžiui, kitaristo ir gero gitaristo darbą, ir taip darome visais atvejais, atitinkamo darbo pranašumu laikydami meistriškumą: gitaristo darbas yra grojimas, o gero gitaristo-puikus grojimas; jei taip yra, tai gėris žmogui yra sielos veikla pagal jam būdingą dorybę, o jeigu yra daug dorybės pavidalų, tai pagal geriausią ir tobuliausią dorybę.[4;P.28-29]. Pasak K. Jasperso: “ Žmogus pabunda tik tada, kai jis skiria gėrį nuo blogio. Jis tampa savimi tik apsispręsdamas, ko turi siekti.“ [5; P. 79]. Pasak Kanto, tikru blogiu galima vadinti toki1 elgseną, jei aš darau gera tik tada, kol toks elgesys man nekenkia ar per daug neapsunkina. Kiekvienu požiūriu apsisprendimas yra savitas. Todėl mums kaip baigtinėms būtybėms yra reikalinga disciplina,padedanti mums valdyti savo aistras, reikalingas nepasitikėjimas savimoi dėl galimo mūsų motyvų netyrumo.Todėl Augustinas sakė: Mylėk ir daryk, ką norėtum daryti.[5; P.80]. 5 Aristotelio moksle apie sielą itin vertingas yra mėginimas išaiškinti kokybinį gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, apibrėžti augalų ir gyvūnų specifines ypatybes ir pagaliau nustatyti, kokie žmogaus esminiai skirtumai nuo gyvosios gamtos.[1.P. 27] Siela, pasak Aristotelio, yra gyvybės pradas, visų pirma grynai biologine prasme. Kalbėti apie sielą yra kalbėti apie gebėjimą daryti tam tikrus dalykus,- dalykus, kurie gyvus daiktus skiria nuo negyvų. Tai yra tam tikros rūšies sielos – mintančiosios, jusliosios ir t.t – turėjimas, ką nors padarantis augalu, gyvūnu arba žmogumi. [ 4; P.111]. 1948 metais paskelbtoje knygoje olandų mokslininkas F. Nuyensas argunentavo, kad Aristotelio raštuose galima rasti tris skirtingas ir nesuderinamas sielos teorijas: • Dualizmas-pažiūra, kad siela ir kūnas yra nepriklausomos substancijos, kiekviena pajėgi egzistuoti skyrium nuo kitos; • instrumentalizmas- pažiūra, kad kūnas yra sielos instrumentas, ir kad siela( patalpinta kažkur kūne) naudoja kūną savo veiklai įgyvendinti. • Hylemorfizmas- pažiūra, kad siela yra gyvo padaro pavidalas, o kūnas –medžiaga. 6 II. ARISTOTELIO ETIKOS TAIKYMAS PRAKTIKOJE. Suvokiant laimę kaip gėrį savaime, išryškėja nesavanaudiškumo principas: žmogus elgsis dorybingai ne dėl kokios nors naudos, bet dėl to, kad tai yra savaime gera t.y gėris vardan pačio gėrio. Kadangi laimė ir gėris yra kiekvieno žmogaus suvokiama skirtingai- vieniems tai malonumas, kitiems turtas, Aristotelis įveda universalų laimės kaip sielos veiklos apibrėžimą. Ši sielos veikla yra būdinga tik žmogui ir išskiria jį iš gyvūnų. Aristotelio požiūriu, didžiausia vertybė- žmogus, protinga būtybė, kuri, specifiškai, žmogiškai, veikdama, kuria ne tik kultūrą, mokslą, meną, bet ir patį save. Moralinio gėrio Aristotelis ieško ne transcendentiniame pasaulyje, kaip tai darė Platonas, bet realioje žmogaus veikloje, kurią jis, sekdamas ankstesniais graikų humanistais, sieja su žinojimu. Tačiau jis pabrėžia, kad vien žinojimo neužtenka. Siekiant užsibrėžto tikslo, žinojimas siejamas su valios kryptingumu, įpročiais ir įgūdžiais. Protinga ir naši veikla yra maloni, ji suteikia laimės. Todėl etikoje Aristotelis tvirtai įveikia kinikų, iš dalies Platono asketizmą. Jis neginčija laimės ir malonumo reikšmės žmogui ir plačiai nagrinėja socialinės padėties, šeimos laimės, draugystės, sveikatos, materialinės gerovės ir net jutiminio pasitenkinimo įtaką gyvenimui. Visų tų dalykų jis nelaiko blogiu, tačiau ne jie sudaro žmogaus gyvenimo tikslą. Jie gali tik paspartinti tikslo pasiekimą. Aristotelis savo etiką griežtai priešpastato Aristipo hedonizmui. Moralinio gėrio jis ieško protingoje veikloje. Malonumai ir pramogos- tik kaip poilsis, nes žmonės negali be pertraukos dirbti. Tačiau, pasak Aristotelio, poilsis- tai ne tikslas. Aristotelio požiūriu veiklą, kuri padeda išvengti kraštutinumų galima galima pavadinti protinga. Jis teigia, kad kiekviena protingas žmogus „ vengia pertekliaus ir nepritekliaus. Jis ieško vidurio ir renkasi jį“. [3; P. 234]. Dėl to Aristotelio etika dažnai vadinama vidurio doktrina. Vidurys Aristoteliui- optimaliausias, geriausias veiklos variantas. Klysti galima įvairiai, o tiesa- viena. Čia kaip šaudymo varžybose: nepataikyti galima įvairiom kryptimi.“ O pataikyti į tikslą- sunku“.[3; 234]. Pasak filosofo, vidurys ir yra tas sprendimas, kuris išvengia nukrypimo. Drąsiu jis vadina tą, kuris žino, ko reikia bijoti ir kur baimė turėtų būtu įveikiama. Pabrėžtina tai, jog Aristotelis akcentuoja harmonijos svarbą: „drąsos dorybės jis ieško tarp bailumo ir beprotiško nutrūktgalviškumo, dosnumo-tarp šykštumo ir išlaidumo, kilnaus išdidumo- tarp nusižeminimo ir pasipūtimo ir t.t. 7 Anot Aristotelio, dorybės yra susijusios tarpusavyje, todėl, jei žmogus turi vieną iš jų, tai reiškia jis turi visas. Čia išryškėja Aristotelio idealizmas, nes „ Realiame gyvenime žmonės kai kurias dorybes turi, o kitų ne.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!