Susipažinimas su Aristotelio būties samprata

ĮVADAS Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) – graikų filosofas, tyrinėtojas. Jis yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. Buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu. Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti ? Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose? Tikslas: supažindinti su Aristotelio būties samprata, Uždaviniai: išsiaiškinti: 1. Kas yra Aristotelis ir kokios jo filosofinės idėjos; 2. Kas yra „būtis“; 3. Kokios predikatinės Aristotelio filosofijos būties kategorijos; 4. Koks Aristotelio genialumas; 5. Kokie yra keturi būties priežasčių tipai Aristotelio filosofijoje 1. ARISTOTELIS IR JO FILOSOFINĖS IDĖJOS 1.1. Aristotelio gyvenimas Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) – graikų filosofas, tyrinėtojas. Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. 384 m. pr. m. e. Aristotelis gimė Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, dabartinė Graikijos Makedonijos provincija, Makedonijos karaliaus Aminto III-ojo dvaro gydytojo Nikomacho šeimoje. Tėvai anksti mirė, augo globėjų šeimoje. 365 m.pr.m.e. 17-os metų amžiaus Aristotelis įstojo į Akademiją Atėnuose (tuo metu Platonui viešint Sicilijoje), o mokylai vadovaujant Eudoxus iš Cuidus (matematikui ir geofrafui). Neaišku viena – kap 20 m. būdamas Akademijos narius, Aristotelis sukūrė savo filosofinę sistemą. Dar prieš grįžtant į Atėnus, ir ten įkuriant savo mokyklą, Aristotelis pareiškė, kad nebūtina turėti atskirą trancendentualų Idėjų pasaulį. Vienok paskutiniai "Analytica posteriora" skyriai rodo, kad jis Platono idėjas pakeitė kažkuo (katholou), ką žmogus gali įžvelgti atskiruose daiktuose. Pagal Platoną atskiri daiktai yra netobulos Idėjų kopijos. Aristotelis parodė, kad visos gyvos būtybės vystosi nuo mažiau tobulų formų (nuo sėklos per embrioną link vaiko ir suaugusio) link tobulesnių. Tada vėl nyksta ir pagaliau miršta. Lieka jo palikuonys. Ne visi individai pasiekia vienodą lygį. Tas asmeniui svarbiausia surasti labiausiai jam tinkančias sąlygas, kurios leistų jam pasiekti aukščiausią lygį. Taip elgiasi sodininkas sodindamas augalus, bet taip jis turi elgtis su savimi. Nuo 343 m. pr. m. e. buvo Aleksandro Makedoniečio auklėtojas, įkūrė Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą). 347 m. pr. m. e. Platonas mirė, o Akademijai vadovauti pradėjo ne akivaizdžiai gabiausias ir talentingiausias Aristotelis, bet Speusipas, Platono sūnėnas. Aristotelis dėl Atėnuose išplitusių antimakedonietiškų nuotaikų išvyksta į Mažąją Aziją, Atarneus valdovo Hermiaso dvarą, kur veda jo įdukrą Phytias. 1.2. Aristotelis ir jo filosofinės idėjos Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei taškai nei trikampiai. Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiškia, kad Aristotelis būtų grynas empyristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo. Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūšims. Aristotelio analogija susieta su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, todėl Aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įgauna principo statusą. Tas pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą paneigiančių apibrėžimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas. Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės Graikijos kulminacija. Aristotelis apmąsto ne tik tai, kaip pasiekiamas tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų ir klasifikavimų reikšmė. Išryškėja filosofijos siekis paversti argumentuotu dėstymu. 2. BŪTIS Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti ”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį. Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai – atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra. Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus: 1. Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra. Šį momentą vadiname aktu. 2. Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname potencija. Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos – akto perskyros rezultatas. Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai – kas kita (daugis). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “ Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros. Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines? Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis – esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine? Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė? Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis. 3. PREDIKATINĖS ARISTOTELIO FILOSOFIJOS BŪTIES KATEGORIJOS Kategorijos – pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą. Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis: 1) Substancija; 2) Kiekybė; 3) Kokybė; 4) Santykis 5) Kur; 6) Kada; 7) Padėtis; 8) Turėjimas; 9) Veikimas; 10) Kęsmas. “Būties pasaulyje” Aristotelis sukuria keturias predikamentines kategorijas. Šios keturios kategorijos suklasifikuoja būdus, kuriais “būtis” gali remtis tikrove ir kiekviena atskira tikrovės dalimi. “Būtis” gali remtis “kažkuo” ar “kuo nors” vienu iš keturių būdų. Predikuoti reiškia: • įvardyti kažkokį daiktą tuo, kas jis iš esmės yra; • suklasifikuoti kažką pagrindiniu arba svarbiausiu būdu; • sustiprinti kažkokio daikto poziciją būties pasaulyje. Yra keturios predikatinės kategorijos, kurios skiriasi savo svarba. Šios keturios kategorijos visada išdėstomos tokia tvarka: substancija, kiekybė, kokybė, santykis. 3.1. Substancija Substancija yra pagrindinė sąvoka. Pavadinti, įvardyti, klasifikuoti ar patvirtinti, kad šita ar ana “būtis” yra substancija, reiškia pavadinti, įvardyti, klasifikuoti ir teigti, kad šita ar ana “būtis” yra iš esmės pirminė esybė. Daugelio teologų scholastų cituojamas Aristotelio apibrėžimas sako: “Pirmoji substancija yra būtis, kuri gali būti apibūdinta nesiremiant niekuo kitu”. Jeigu jums reikia pasiremti kita tikrove, kad paaiškintumėte, ką reiškia vienas ar kitas dalykas, tai nėra tikra substancija. Pavyzdys: Aristoteliui fundamentali žmogaus esmė reiškia būti “racionaliu gyvuliu” ir nebereikia pasiremti jokiu kitu konkrečiu gyvūnu, kad suprastume šią klasifikaciją. Nereikia ir jokio kito racionalaus sutvėrimo, jog suprastume šią klasifikaciją. Tai yra savaime savarankiškas sutvėrimas, kuriuo galima remtis, apibūdinant kitus dalykus, tokius kaip buvimas, asmeniniai santykiai, sveikata, inteligencija, amžius, užsiėmimas ir t.t. Visos šios savybės “slypi” substancijoje, būtent šiame konkrečiame racionaliame gyvulyje. Kitos trys sąvokos priklauso nuo substancijos. Jas aptariant labiau paaiškės ir substancijos, kaip dalyko, kurį galima apibūdinti, nesiremiant niekuo kitu, apibrėžimas. 3.2. Kiekybė Kiekybė, antroji pagal svarbą predikatinė sąvoka, yra suprantama tik dviem aspektais. Kiekybė turi prasmę tik tuomet, kai ją galima suprasti daugiau ar mažiau. Vienuose sutvėrimuose yra daugiau kiekybės, tuo tarpu kituose - kiekybės yra mažiau. Tačiau daugiau ar mažiau reikia patikslinti, pvz., daugiau už “X”, bet mažiau už “Y”. Kiekybę taip pat reikia pagrįsti “substancija”. Kiekybė išreiškia kažko “daugiau” ar “mažiau”. Galų gale tas kažkas turi būti substancija, kaip aiškinome Nr. 1 aukščiau. “Kažko” yra daugiau; “kažko” yra mažiau. Kiekybei prasmę suteikia kažko aspektas ir daugiau ar mažiau aspektas. Kitaip sakant, ji turi prasmę, tik pasiremdama kažkuo, kuris ją patikslina. Bet kiekybė turi prasmę, ne tik remdamasi kažkuo kitu, kuris ją patikslina; ji turi prasmę, nes ji konstatuoja šį patikslinimą daugiau ar mažiau. “Kažkas kitas” yra šių santykių, kurių kiekybė yra aprašomoji daugiau ar mažiau atžvilgiu, pagrindas. Tikroji kiekybė yra kažkas grynai atsitiktinio, kadangi jos gali būti daugiau arba mažiau, arba jos gali ir iš viso nebūti. Kiekybė neturi “pamatinio” aspekto, kurį turi substancija. Tačiau kiekybė yra pamatinė sąvoka (sykiu su substancija) kitoms dviem predikatinėms sąvokoms.  3.3. Kokybė Kokybė nesusijusi su daugiau ar mažiau; ji labiau yra susijusi su specifiniu bruožu, būdinga savybe ir požymiu, kuriuos kažkas turi. Kokybė turi prasmę tik tuomet, kai ji remiasi kažkuo kitu. Kokybė yra kažko bruožas ar savybė. Tai kažko kokybė, tačiau tik atsitiktinai. Daiktas, kurio kokybė ji yra, tai yra substancija, kurios kokybė ji yra, gali toliau egzistuoti be šios kokybės. Tačiau kokybė negali nei egzistuoti, nei turėti bet kokią prasmę, jeigu ji nesusiejama su substanciniu sutvėrimu.   Be to, kokybių, savybių ar bruožų gali būti daugiau ar mažiau. Žmogus gali būti daugiau ar mažiau subrendęs. Brandumas yra kokybė, bet galima būti daugiau brandžiam arba mažiau brandžiam. Kokybės turi pirminį pagrindą substancijoje ir antrinį pagrindą kiekybėje. 3.4. Santykis Santykis yra paskutinė ir menkiausia iš predikatinių sąvokų Aristotelio filosofijos sistemoje. Priežastis, kodėl jis paskutinis ir menkiausias, yra ši: paprasčiausiai jis negali būti savaime. Santykis turi prasmę tik tuomet, kai susidaro situacija, kurioje “X” santykiauja su “Y”, o “Y” santykiauja su “X”. Jei iš lygties pašalintume arba “X”, arba “Y”, tada “X” nesantykiautų su “Y”, ir “Y” nesantykiautų su “X”, dėl to iš viso nebeliktų jokio santykio. Yra beprasmiška sakyti: ”Aš santykiauju”, kai nėra nei daikto, nei žmogaus, su kuriuo santykiauji. Nebėra jokio santykiavimo, net jeigu tu sakai: “Aš santykiauju”. Lotyniškai santykio buvimas yra vadinamas esse ad. Jis tik tuomet yra buvimas (esse), kai yra buvimas “kieno ir su kuo (ad)”. Pašalinkite “kieno” ir “su kuo”, ir santykis iš viso neturės jokio esse, jokio buvimo. Tokiu būdu santykis Aristoteliui yra mažiausia ir paskutinė iš visų kategorinių predikacijų. Tai yra pamatinės kategorijos, predikatinės kategorijos, pagal kurias Aristotelis analizuoja visą būties visatą. “Kategorija” yra angliškas graikų žodžio, kuris iš tikrųjų reiškia “predikuoti”, vertimas. Kaip mes predikuojame būties aspektus vieną su kitu? Tai pirmasis Aristotelio klausimas. Antrasis klausimas: ką mes turime galvoje, sakydami predikatai? Pirmasis klausimas atskiria tvarinius vieną nuo kito pagal jų santykius. Antrasis klausimas koncentruojasi į kiekvieno atskiro predikato “kas” (kas - būtį). Taigi vidinis keturių kategorijų ryšys yra dvejopas. Ir nors substancija turi būti apibrėžiama su niekuo jos nesusiejant, ji yra pirmoji iš kategorijų, reiškianti antrąją, trečiąją ir t.t. Kokybė, kiekybė ir santykis taip pat yra nustatomos kaip antra, trečia ir paskutinė. Tačiau visos keturios kategorijos kažką išreiškia apie kiekvienos atskiros kategorijos “kas”. Kaip pamatysime vėliau, intelektualinė pranciškonų tradicija, vartodama visa Aristotelio kategorijas, ypač akcentuoja santykinumą. 4. ARISTOTELIO GENIALUMAS Aristotelio genialumas - tai jo gebėjimas sukurti tokią filosofiją, kuri apimtų visą visatą. Pamatinės filosofijos kategorijos, kurias jis išplėtojo iki smulkmenų, apima kiekvieną įmanomą tikrovę. Viskas pasaulyje yra “būtis”, arba ontologiniame būvyje (iš tikrųjų), arba epistemologiniame būvyje (mintyse). Visas pasaulis Aristoteliui yra “būties pasaulis”. Už “būties pasaulio” yra absoliuti nebūtis. Už būties yra absoliutus niekas. Aristotelio manymu, šiam “būties pasauliui” reikalingas “nejudantis judintojas”. Aristotelis neapibūdina nejudančio judintojo kaip Dievo ir nepriskiria jam jokio pirminio efektyvaus priežastinio ryšio. Už nejudančio judintojo visos kitos būtybės juda, bet Aristotelis nelaiko nejudančio judintojo šių judančių būtybių “kūrėju”. Tipiškiausiu pirminio efektyvaus priežastinio ryšio pavyzdžiu galime laikyti žydų-krikščionių kūrimo sampratą. Graikų filosofijoje judamumas ir kintamumas yra netobulybės požymis. Nejudamumas ir nekintamumas yra tobulybės požymis. Platono manymu, idėjų pasaulis yra nejudantis ir nekintamas, todėl ir tobulas. Aristotelis tokį idėjų pasaulį atmeta, tačiau visur esančios judančios būtybės mūsų pasaulyje reikalavo tam tikros nejudančios būties. Aristotelis neaiškiai apibrėžia “nejudantį judintoją”, ir mokslininkai nesutaria, kaip jį teisingai interpretuoti pagal Aristotelio filosofiją. Tačiau Aristotelis pateikė labai aiškų, tiksliai apibrėžtą ir viską apimantį “predikacijos” metodą judančioms būtybėms suprasti. Jos vadinamos predikatinėmis kategorijomis. Dvyliktame ir tryliktame amžiuje visi teologai vartojo šias keturias predikatines kategorijas įvairioms katalikų doktrinoms paaiškinti. Šie doktrinos paaiškinimai, vartojant keturias kategorijas, apėmė patį sukūrimą, įsikūnijimą, malonės reikšmę, teologinę septynių sakramentų ir Bažnyčios vaidmens sampratą. Aristotelio genialumas slypi jo sukurtoje keturių kategorijų filosofijos sistemoje. Kiekviena būtis, nesvarbu ar tikra, ar įsivaizduojama, yra substancija, kiekybė, kokybė ar santykis. Neegzistuoja niekas, kas nepatenka į vieną iš šių keturių klasifikacijų. Substancija yra būtis, kuri gali būti apibrėžiama, su niekuo jos nesiejant. Kiekybė, kokybė ir santykis yra suprantami tik susiejant juos su kažkuo kitu. Ši keturguba visų būčių klasifikacija tinkamai pavadina tikras, egzistuojančias būtis. Ši keturguba klasifikacija natūraliai apima ir proto būtis, kurios yra tik mūsų prote ir mūsų vaizduotėje. 5. KETURI BŪTIES PRIEŽASČIŲ TIPAI ARISTOTELIO FILOSOFIJOJE Visos būtys Aristotelio filosofijoje (substancija, kiekybė, kokybė ir santykis) iš esmės sąveikauja per priežastis. Būtys santykiauja viena su kita per skirtingus priežasčių tipus. Aristotelio raštuose apibūdinti keturi pagrindiniai priežasčių tipai, ir to dėka Aristotelio “būties pasaulis” yra vaizduojamas kaip suvienytas “būties pasaulis”. Keturis priežasčių tipus galima išreikšti tokia diagrama: 1. Veikiančioji priežastis. Veikiančioji priežastis yra priežastis, kuri sukelia padarinio būtį. Tai nereiškia, kad veikiančioji priežastis tik sukuria kažką iš nieko. Tikriau sakant, kažkas neegzistuoja, jeigu jis neturi veikiančiosios priežasties. Motinos ir tėvai yra veikiančioji apvaisinimo priežastis. Gaisras yra veikiančioji sunaikinimo priežastis. 2. Materialioji priežastis. Materialioji priežastis yra tai, kas leidžia pradinei medžiagai sukurti kažką materialaus. Pirminė medžiaga reiškia svarbiausią pagrindą visiems materialiems daiktams, tiek egzistuojantiems, tiek įsivaizduotiems. Pradinėje būties stadijoje ji neturi konkrečios formos, tačiau pats principas yra materialaus mūsų visatos elemento priežastis. 3. Formalioji priežastis. Formalioji priežastis yra tai, kas leidžia tiek nematerialiems, tiek materialiems daiktams turėti kokią nors protingą formą. Be šios protingos formos jų nežinotume. Beformė būtis yra nebūtis. Platonas numatė, kad “amžinos formos” egzistuoja “danguje”. Šios amžinos formos suteikia modelį ir matricą visoms neamžinoms formoms. Aristotelis atmeta tokias amžinas formas. Tikros formos egzistuoja tik tikrose būtyse. Žmogaus protas gali “abstrahuoti” formą iš jos tikros būties būsenos ir sujungti ją su kitomis abstrahuotomis formomis žmogaus galvoje ir tokiu būdu žinoti, kad kažkas yra “žmogus”, “medis” ar “gyvūnas”. 4. Tikslo priežastis. Tikslo priežastis yra veikianti, kadangi duotoji būtis juda į savo tikslą. Ši priežastis yra “viliojanti” arba “gundanti” būties vystymosi dalis. Tikslo priežastis turi tam tikrą su ateitimi susijusį aspektą, bet Aristotelis nori konstatuoti, kad tikslo priežastis veikia dabartyje, kaip dinamizmas, viliojantis arba gundantis būtį judėti į savo tikslą. IŠVADOS Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų - pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį – ontologija. Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui. Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis. Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai. INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 1. Anzenbacheris A. Filosofijos įvadas, Vilnius; 1992 2. Kenan B. Filosofinis Aristotelio pasaulis, 2005 3. Plėšnys A. Filosofijos įvadas, Kaunas 1992 4. Senovės Graikijos filosofijos srovės. Prieiga per Internetą: 5. Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!