Senovės lietuvių pasaulėvaizdis

 Tema: senovės lietuvių pasaulėvaizdis. Tikslas: atskleisti, kaip senovės lietuviai įsivaizdavo pasaulį, kokiais tikėjo Dievais. Uždaviniai: 1. aptarti, kokie šaltiniai atskleidžia senovės lietuvių pasaulėvaizdį; 2. aptarti matriarchalinės ir patriarchalinės epochos Deives ir Dievus; 3. aptarti kulto vietas, laidojimo papročius. Tezės: 1. „ Gamtos stichijos, abstrakčios laimės ir nelaimės, gyvybė ir mirtis <...> jiems siejosi su konkrečiomis dvasinėmis būtybėmis“ (Narbutas I., Senieji lietuvininkų tikėjimai, psl. 49); 2. lietuvių Dievų panteoną sudarė dviejų epochų, ikiindoeuropietiškos ir indoeuropietiškos, jungtis; 3. „Senųjų tikėjimų ir pasaulėjautos atmintis tebėra kiekvieno lietuvio sielos dalis, jei jis nėra nukapojęs savo šaknų“ (Gimbūtienė M., Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, psl.7) Senoji lietuvių mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Lietuvių religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai. Bene seniausių žinių apie lietuvių religiją pateikia graikų istorikas Herodotas (Va. pr. m. e.), minėdamas hiperborėjus (šiauriečius), garbinančius savo dievus; K. Tacitas (Ia.) savo veikale „Germania“. Apie 890m. Vulfstanas – pirmasis aprašė laidotuvių papročius ir apeigas. Bene plačiausiai senovės lietuvių religiją nušvietė M. Strjkovskis (XVIa.). Jis aprašė rudens, žiemos, pavasario, taip pat šeimos švenčių apeigas, šventyklas, garbintus dievus, jiems aukojamas aukas. T. Narbutas, remdamasis rašytiniais šaltiniais ir savo paties liaudyje surinkta medžiaga, aprašė pagrindinius senovės lietuvių religijos ir mitologijos bruožus. Senovės lietuvių tikybą aprašė S. Daukantas, J. Basanavičius, jie savo veikaluose įrodė, kad lietuviai turėjo turtingą mitologiją ir religiją, artimą indams, graikams, romėnams ir kt. tautoms. Senovės lietuvių religijai ir mitologijai pažinti svarbus šaltinis yra etnografiniai duomenys: švenčių apeigos, žodinė kūryba, liaudies menas. Net iki XX. pradžios Lietuvoje buvo išlikę daug laiko ir krikščionybės nepaliestų senovinių apeigų, kurios buvo atliekamos slapta nuo krikščionių dvasininkų. Liaudies dailės kūriniai, ypač jų simboliniai ženklai, kartu su krikščioniškąja ikonografija gyvavę dar XVIIIa. – XXa. pradžioje, išlaikė tolimos praeities religinių elementų, atėjusių iš akmens amžiaus. Liaudies dailės raštai yra šventraštis, kurį reikia mokėti skaityti, nors kai kada sunku suvokti jų atspindimą istorinį momentą, išaiškinti vieno ar kito ornamento simbolinį turinį. Žodinėje kūryboje išliko nemaža mitų, kilusių daugiausia medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis. Jiems atsirasti padėjo ir pirmykštės religijos formos: totemizmas, animizmas, verslų kultas. Atsiradus ir paplitus naujiems verslams – žemdirbystei ir gyvulininkystei, daugiau susidarė ir mitų ciklų, neretai susipynusių su ankstesnio ūkio mitais. Tai kosmogoniniai, etiologiniai, etnogeniniai, teogoniniai, antropogeniniai, chtoniniai mitai. Kosmogoniniuose mituose vaizduojamas pasaulio atsiradimas iš pirminio chaoso, kai vandenys buvo sumišę su tamsa, kai nebuvo nei žemės, nei saulės. Virš vandenų sklandė balandžio pavidalo kūrėjo dvasia, sukūrusi iš chaoso Visatą. Vieni pirmųjų pasaulio kūrėjų buvę paukščiai. Jie ne tik sukūrę pasaulį, bet ir jį tobulinę. Vieni kasę upes, rūpinęsi vandenimis, kiti (kregždės) atnešę iš dangaus (ar iš požemio) pasaulio ugnį. Kaip aiškina daugelis mitų, Visatą iš chaoso kuria geroji (arba vyresnioji) ir blogoji (arba jaunesnioji) antgamtinės būtybės. Vyresnioji būtybė, vadinama Dievu, siunčia jaunesniąją atnešti iš vandenyno dugno dumblo, iš kurio ir sukuria žemę, naudodamasi savo magiška žodžio galia. Iš jaunesniosios būtybės paslėpto dumblo sukuria kalnus, akmenis ir kt. Visata mituose dalijama į tris zonas: viršutinę – dangų, kur įsikūrusios šviesos dievybės ir paukščiai, vidurinę – žemę, kur gyvena žmonės, gyvūnai, taip pat milžinai, velniai, laumės, aitvarai, apsilanko Dievas (seneliu pasivertęs) ir apatinę – požemį, kur lindi tamsos dievybės, slibinai, gyvatės, požemio valdovai. Etiologiniai mitai aiškina įvairių daiktų, gamtos reiškinių kilmę. Antropogeniniuose pasakojama, kaip atsirako žmogus. Etnogeniniuose mituose kalbama apie įvairių giminių, gimininės santvarkos, papročių atsiradimą. Chtoniniai mitai nukelia į požemio ir vandenų pasaulį. Teogoninių mitų herojai – sudievinti proseniai, įvairios dievybės, iš pradžių moteriškos, vėliau ir vyriškos lyties. Mituose, liaudies mene atsiranda vazdinių apie Pasaulio stulpą, Pasaulio medį, jungiančius dangų su žeme. Senovės lietuviai sukūrė įvairių mitinių sakmių, paremtų tikėjimu, kad greta realaus pasaulio egzistuoja antgamtinės jėgos ir būtybės: laumės, aitvarai, kaukai, įvairios dievybės, įasmeninti gamtos reiškiniai. Senovės lietuvių mitologijoje ir religijoje kai kurie skaičiai buvo apsupti magijos ir sakrališkumo, ypač – 1, 2, 3, 4, 5, 7, 9, 10, 12, 13. Itin šventu laikytas vienetas, nes jis matriarchato laikotarpiu reiškė visų pradžių pradžią. Patriarchate vienetas simbolizavo vieną aukščiaussiąjį Dievą – pasaulio kūrėją ir saugotoją. Skaičius trys buvo siejamas su dangumi, žeme, požemiu, dievų trejybe, kiti skaičiai sieti su pasaulio šalimis, planetomis, dievais ir dvasiomis. Norint geriau suprasti lietuvių mitologiją ir religiją, reikėtų atskirti du skirtingus sluoksnius - moteriškąjį ir vyriškąjį, priklausiusius dviem skirtingom epochom. Pirmoji apima ikiindoeuropietškąjį laikotarpį. Jame seniausi lietuvių religiniai vaizdiniai formavosi augalinio ir kitokio maisto rankiojimo bei medžioklės, vėliau – kaplinės žemdirbystės ūkyje matriarchato sąlygomis. Pagrindinė gamintoja, kultūros elementų kūrėja, apeigų atlikėja buvo moteris. Tuo metu atsirado ir plėtojosi moterų deivių panteonas. Antroji epocha apima indoeuropietiškąjį patriarchalinės gimininės santvarkos, jos irimo ir klasinės visuomenės susidarymo laikotarpį, kai buvo sukurti pagrindiniai dievai vyrai. Senosios Europos deivės ir dievai lietuvių mitologijoje Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, kaip patriarchalinės kultūros panteone, bet motinos, karalienės, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą. Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievai egzistuoja, bet nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Senosios Europos deivės ir dievai yra susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė. Laima – „gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė“ (Gimbūtienė M. Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, 24 psl.). Laima nulemdavo žmogui sėkmingą ar nesėkmingą gyvenimą ir šis nulėmimas buvo laikomas nepakeičiamu. Taip pat Laimai priklausė rūpintis gimdančiomis moterimis ir jas globoti. Gegutė buvo laikoma Laimos paukščiu. Savo kukavimu ji lemdavusi gyvenimo ilgumą, išpranašaudavusi laimę ar nelaimę. Deivės Laimos gegutės buveinė buvo laikoma liepa. Po liepomis moterys melsdavosi, aukodavo prašydamos sėkmės sau savo šeimai. Kai Laima įgydavo moters pavidalą, jos sostas būdavo ant akmens. Plokščius akmenis lietuviai vadinę deivėmis ir ant jų aukodavo Laimai skirtas aukas. Deivės Laimos buveine buvo laikomas didelis akmuo ant Rambyno kalno. Laimos gyvenimo sfera buvo laikomas ir dangus. „Danguje ji sėdėjo deimantinėje kėdėje pasaulio centre“ (Dundulienė P. , Senovės lietuvių mitologija ir religija, 64 psl.). Manoma, kad senovėje moterys gimdydavo pirtyse ir ten atlikdavo apeigas deivei Laimai. Apeigos vadintos Laimos pirtimi. Ten buvo aukojama višta ir geriamas kūdikio alus. Po apeigų vištos kaulus užkasdavo. Laimos vardas buvo įpintas dainose, sakmėse. Laimos šventę lietuviai švęsdavo birželio pabaigoje, žydint liepoms. Deivės Laimos pagalbininkė buvo deivė Laimė arba Dalia. Ji buvo vaizduojama vandens paukščiais – antimi, gulbe. Ji dalindavo materialines vertybes, „sakmėse pagauta paukštė, paprastai gulbė, virsta moterim, jei bedalis ją veda, stoja didelei turtingu“ (Gimbūtienė M., Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, 31 psl.). Gyvatė, žaltys – namų židinio, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybės. Gyvybės atsinaujinimo simboliai. Gyvates laikydavo namie, maitindavo pienu, jei kas jas sunaikindavo, tai sunaikindavo ir savo laimę ir namų gerovę. Sausio 25 laikyta svarbia gyvačių kulto diena, „tą dieną gyvatės atgyja ir iš girių į namus eina“(Gimbūtienė M., Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, 33 psl.). Ta diena simboliškai reiškė gamtos pabudimą, visą ko pradžią. Tą dieną ūkininkai papurtydavo sode obelis, kad jos būtų vaisingesnės, patuksendavo į avilius, žadindami iš žiemos miego bites. Gyvatė ar žaltys buvo žmogaus ir gyvulio gyvybės sinonimas. Manyta, kad tuose namuose, kur žaltys gyvena kartu su vaikais, gyvybinė vaiko ir žalčio sąsaja yra labai glaudi: užmušus žaltį, vaikas miršta. Žemaičiai žalčių kaukoles perdurdavo ir nešiodavo ant kaklo, tokie rožiniai turėjo juos apginti nuo ligų ir padauginti turtus. Austėja – ir moteris, ir bitė, šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja. Austėjai buvo aukojama liejant į orą, į lubas. Taip buvo nuliejamas midus prieš vestuvinį šokį, o per krikštynas svečiai nuliedavo pasišokinėdami (imituodami bites). Bubilas – priklausė Austėjos veiklos sferai, tai tranas, vyriškosios vaisingumo jėgos simbolis. Gabija – ugnies deivė, namų židinio globėja. Lietuviai ugnį laikė dieviška jėga, viso pasaulio gyvenimo simboliu. Kiekviename name buvo šventas židinys, kuriame negesdavo ugnis. Ją prižiūrėjo šeimos motina. Namų židinys, nuolat kūrenamas, prarasdavo savo švarumą. Ugnį galėjo užteršti žmonės, kurie buvo laikomi „nešvariais“ – įvairūs nusižengėliai, metami nešvarūs daiktai, spaudymas į ją, mindžiojimas kojomis. Gabijos ugnis, degdama ilgesnį laiką, galėjo užsiteršti ir pati, todėl kartą per metus, vidurvasario šventės išvakarėse, ji buvo simboliškai užgesinama ir vėl įžiebiama. Gabijai buvo nuolat aukojama. Kiekvieną dieną, verdant maistą, buvo maitinamas ir židinys. Giltinė – mirties deivė. Ši mitinė figūra labai sena, paveldėta iš priešistorinių laikų. Tai liudija marmuro ir kaulo skulptūrėlės. Sustingusios moters pavidalo skulptūros iš balto marmuro, kaulo, gelsvo molio ar rago simbolizuoja mirtį (kaulas – mirties simbolis). Giltinė – deivės Laimos sesuo. „Pagrindinė Giltinės funkcija yra stebėti, kada ateina laikas žmogui mirti, o atėjus tam laikui, žmogų numarinti“(Dundulienė P., Senovės lietuvių mitologija ir religija, psl. 66). Giltinė buvo vaizduojama pelėdos pavidalu. Pelėda paprastai pranašaudavo nelaimę. Savo siaubingu balsu ji pranešdavo besiartinančią mirtį, gaisrą, nesantuokinio vaiko gimimą. Giltinei artimos maro deivės. Baltai apsirengusios ant baltų žirgų lankydavo kaimus: kur jas negerai priimdavo, ten jos pasiųsdavo mara. Laumė – duodanti ir griaunanti, nakties ir vandens sferos deivė. Jos veikla prasidėdavo saulei nusileidus. Lietuvių laumės vaizduojamos ilgais plaukais, kartais su panašiais į ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis ir ilgomis krūtimis, plačiais užpakaliais. Jos dvilypės: nuostabios darbininkės – verpėjos, audėjos – apovanojančios žmones materialinėmis gė rybėmis; kenkėjos ir mirties nešėjos, galinčios mirtinai nuvarginti vyrus, o verpėjoms suverpti žarnas. Jos gyvenusios prie vandenų, miškų tankumynuose, apleistuose pirtelėse. Jos rinkdavosi šviečiant mėnulio jaunačiai ar pilnačiai ir linksmindavosi, šokdavo ratelius. Laumės rūpinosi žmonių lygybe, bausdavo gobšuolius už saiko neturėjimą, smerkdavo tinginius. Moterys stengdavosi įgyti laumių palankumo. Eidamos iš pirties, palikdavo joms muilo, vantų, prišildydavo vandens. Aitvaras – materialinių gėrybių, maisto produktų, pinigų nėšėjas. Jis apsireiškia kaip paukštis – gaidys, garnys, varna, juodvarnis. Apie jo kilmę buvo sakoma: „jis išsirita iš septynerių metų juodo gaidžio padėto kiaušinio arba surandamas kaip sulysęs, sušlapęs viščiukas po laukine kriauše“ (Gimbūtienė M., Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, psl. 52). Aitvaras savo darbais – dvigubas kaip laumė. Gėrybes jis gali nešti be perstojo, bet jei jam kuo nors neįtinkama, gali kilti baisios nelaimės, pavyzdžiui, gali sudegti namai. Ragana – mirties, nakties, žiemos deivė, pertekliaus balansuotoja. Ragana kontroliuoja ne tik žmogaus, bet ir visos gamtos gyvenimą. Ji žino augalijos ir gyvūnijos galias, vartoja magiškas žoleles. Pagrindinis Raganos įsikūnijimo pavidalas – rupūžė. Atsilygindama už gera, ji prineša valgių, pinigų, už bloga – baudžia mirtimi. Laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo priklausė Raganai. Vos gimę kūdikiai buvo jos nuosavybė, ji galėjo juos pasiimti. Kad atsinaujintų, atsijaunintų ir galėtų kurti gyvybę iš naujo, ji gerdavo kūdikių kraują. Pavojingiausia Ragana būdavo Joninių rytą. Žemyna, Žemė Motina – žemės derlingumo deivė. Žemyna yra gimdanti, auginanti, žydinti ir galop prinokstanti, pasenstanti deivė. Žemę maitintoją ir rengėję iš didelės pagarbos žmonės įvairiais atvejais bučiuodavo. Dažniausiai – eidami gulti, atsikėlę arba pradėdami įvairius darbus. Žemyna laikyta tyra ir teisinga. Nusikaltėlius baudžia prarydama arba į save nepriimdama. Negalėjimas sugrįžti į Žemę Motiną – viena iš labiausiai gąsdinančių bausmių. Šventa žemė nedorėlių nenešioja. Žmonės pradėdami ir baigdami žemdirbystės darbus, pradėdami ir baigdami statyti namus, kurdami gyvenvietes aukodavo Žemynai aukas. Dažniausios aukos: alus, duona, grūdai, rugių pėdai. Kaukai – kaukolės didumo, buožgalvių pavidalo maži sutvėrimai, dauginantys javus ir šieną. Kaukų buveinė yra miške, po žeme. Sodyboje jie pasirodydavo netikėtai, atnešdami kokį menkniekį (truputį šieno), jei šeimininkas tai priimdavo, jie vėl apsireikšdavo, verkšlendami kad juos aprengtų. Jei šeimininkė spėdavo naktį iš ketvirtadienio į penktadienį pagaminti jiems lininius rūbelius, šitaip būdavo sudaroma sutartis: Kaukai skatina skalsą (jų atneštas šapelis šieno būdavo vertas viso vežimo), o šeimininkė juos maitina augaliniu maistu. Vaižgantas – linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas, augalijos atsinaujinimo metafora. Jis aprėdantis, aprūpinantis dievaitis: „ Vaižgantai, dievaiti, augink man linus, ilgus lig manęs, neduok mums nuogiems eiti“ (Gimbūtienė M., Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, psl. 74). Indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės Šie dievai ir deivės daugiausia susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais: šviesa, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu. Tai būdinga gyvūlių augintojų kultūrai. Dievas – patriarchato laikotarpiu lietuviai susikūrė vaizdinių apie vieną aukščiausią ir vyriausią Dievą, visatos bei visos gyvybės kūrėją ir tvarkytoją. Dievas turėjo keletą asmenvardžių: Prakorimas, Prakūrimas, Praamžius. Praamžius vaizduojamas kaip visagalis įstatymas, nepakeičiamas likimas, kuriam turi paklusti visas pasaulis: dangus, oras, vanduo, žemė, visos būtybės ir visi dievai. Žmogų jis sukūrė nusispjaudamas: pirmas spjaudalas pavirto vyru, antras – moterimi. Dievas žmogui skyrė 30 metų gyvenimo. Iki to amžiaus jis yra jaunas, gražus, nepatyręs didesnių sunkumų. Tačiau žmogui to buvo negana ir Dievas dar pridėjo 20 arklio metų sakydamas, kad tie metai bus sukūs, nes nuo tada žmogus pradeda senti, reikės daugiau dirbti, auginti vaikus. Žmogus paprašė dar 20 metų, Dievas atidavė 20 šuns metų sakydamas, kad pasensi, pražilsi ir būsi niekam nereikalingas. Dievas pasivertęs seneliu ar elgeta lankydavo kaimus, namus, mokė žmones gero gyvenimo. Jei jį gražiai priimdavo, tai ir gyvenimas pagražėdavo. Jei kas gerai nepriimdavo, tą nubausdavo. Žirgas yra pagrindinė Dievo inkarnacija. „Žirgas traukia Dievo ratus per kalną, t. y. per dangų jis traukia dienos šviesą ir metų laikus“ (Gimbūtienė M., Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, psl. 87). Dievas turėjo tris sūnus: Perkūną, Patrimpą, Pikuolį. Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas. Tai tesingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Paprastai jis buvo vadinamas mažybine forma – Perkūnėliu ir be reikalo jo vardo minėti nebuvo galima. Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip stiprus vyras su vario barzda ir kirviu rankoje. Per dangų jis skriedavo ožiu ir žirgais kinkyta karieta, o jos ratai skeldavo kibirkštis. Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavo vaidiloms savo valią. Jei Perkūnas nutrenkdavo žmogų, tikėta, kad jis paimtas į dievų karalystę. Todėl kriviai labiausiai mirti norėdavo perkūnijos liepsnose. Perkūnui žyniai aukodavo jaučius, ožius. Perkūno oželis laikytas Perkūno siųstu paukščiu pranešti žmonėms apie besiartinančią perkūniją ar audras. Ąžuolas laikytas Perkūno medžiu. Kad Perkūnas netrenktų į namus, žmonės palėpes kaišė ąžuolų šakomis. Perkūno simboliu buvo laikomas kirvis. Jame buvo susikaupusi dangaus ugnis, Perkūno žaibo dvasia. Kirvis, kaip gyvybę skatinanti jėga, buvo dedamas po gimdyvės lova, per vestuves nuotakai išvykstant iš namų, kirvį dėdavo ant slensčio, per kurį eidavo jaunieji, kad būtų vaisingi. Patrimpas – duodavęs pavasarį, laimę, ramybę, brandą, gausumą, globojęs gyvulius, arimą, javus. Patrimpas buvo įsivaizduojamas kaip jaunikaitis, o jo galvą puošęs varpų vainikas. Jam aukodavo javų pėdus, gintarą, vašką. Patrimpą dar vadino Jore. Pavasarį, nutirpus sniegui, lauke ir krūmuose pasirodo Jorė – žaluma. Pikuolis – požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas. Jis buvo susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Pikuolis buvo vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolio simboliai buvo trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio. Jam buvo aukojami arkliai, kiaulės, ožiai, jų krauju buvo šlakstomas šventasis ąžuolas. Saulė – gyvybės teikėja. Ji vaizduota gražia ir paprasta moterimi, auksakase, apsisiautusia žibančiu apsiaustu. Saulė, kaip ir kiekviena moteris, verpia, siuva, skalbia, sodina sodą, daržą. Saulei leidžiantis, žmonės baigdavo darbus, nes tikėjo, kad tada prasideda velnio viešpatavimas. Saulė ne tik suteikia gyvybę, bet ir ją palaiko: „Gyvulius skersdavo dažniausiai prieš Saulės patekėjimą, tikėdami, kad jie ilgai nenusibaigsią, jei bus skerdžiami Saulei šviečiant“ (Dundulienė P., Senovės lietuvių mitologija ir religija, psl. 44). Kadangi Saulė buvo labai gerbiama, buvo draudžiama į ją rodyti pirštu. Saulės gyvenimas laikytas amžinu. Ji visus žmones myli vienodai ir visiems vienodai šviečia. Saulė buvo laikoma Mėnulio žmona. Mėnulis – sveikatos, grožio, laimės ir turto teikėjas. Jis buvo vaizduojamas gražiu jaunikaičiu su sidabriniais drabužiais. Buvo tikima, kad per jaunatį gimęs žmogus, visą gyvenimą lieka jaunos išvaizdos, o per pilnatį – bus turtingas. Mėnulis buvo laikomas augalijos augimo skatintoju, pagal jo fazes buvo sėjami ir sodinami tam tikri augalai. Aušrinė – Saulės dukra, gražuolė, meilės deivė. Ji pirmoji apšviečia dangų, išsklaido tamsą. Aušrinė dar vadinta Rytmetėle, Rytmetine Žvaigžde, o kai matoma vakare – Vakarine. Pagal rytinę ir vakarinę žvaigždę ūkininkai pradėdavo ir baigdavo dienos darbus. Velnias – artimas kaukams, gyvenantis požemiuose ir saugantis žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Jo pareiga buvo globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius. Velnias buvo vaizduojamas varna, katinu, lape, kai kada žmogeliuku su žalia kepure. Jis gyvendavo pelkėse, urvuose, po akmenimis ar velėnomis. Neturtingam žmogui paskolinęs pinigų, dėl savo geraširdiškumo nebedrįsdavo skolos atsiimti. Velnias kartais buvo vaizduojamas net geresnis už Dievą. Šių dviejų epochų religiniai vaizdiniai darniai susipynė tarpusavy. Kartą atsiradę, jie neišnyko pasirodžius naujiems, o sąveikavo tarpusavy arba egzistavo neprieštaraudami vieni kitiems. Senosios dievybės arba išlaiko savo autonomiškumą ir senąsias funkcijas (pvz. Ragana, Laumė), arba gravituoja į vyriškųjų dievų pusę, sudarydamos sąjungas, poras (Dievas – Laima). Kultas Senovės lietuvių kulto ir aukojimo vietos vadintos alkais. Dažniausiai tai buvo natūralūs kalneliai, rečiau šventi miškeliai prie upelių ar jų santakų. Alkavietėse įrengdavo akmeninius aukurus, dažnai iš akmenų su įdubimu. Aukuruose kūrendavo ugnį ir aukodavo aukas. Sventąją ugnį saugojo vaidilutės, jų pagrindinis uždavinys buvo saugoti, kad amžinoji ugnis neužgestų, nes tai lėmė nelaimę. Vaidilutėmis galėjo tapti jaunos mergelės ir jaunos našlės. Jos duodavo skaistybės įžadus. Vaidilutės už ugnies užgesinimą ar už įžado sulaužymą buvo sudeginamos ant laužo, gyvos užkasamos į žemę arba nuskandinamos odiniame maiše. Šventąją ugnį kūrendavo vaidilos, vyriausias žynys tik rituališkai įdėdavo į aukurą malkų. Žyniai, vaidilos aukodavo aukas, gydydavo ligonius, iš ugnies burdavo ir skelbdavo ateitį. Svarbiausias jų uždavinys buvo žinoti, kaip elgtis per kiekvieną šventę ir tarpininkauti tarp dievų ir žmonių. Vyriausias vaidila buvo vadinamas krivių krivaičiu, jis buvo labai gerbiamas. Vėlesnės kulto vietos buvo švetyklos. Religinio kulto centru laikyta šventykla – Romovė, veikusi Nadruvoje. Šventyklos buvo statomos apskritos, su stulpu viduryje, kuris,tariamai, jungė tris Visatos dalis: dangų, žemę, požemį. Laidojimo papročiai ir tikėjimas į pomirtinį gyvenimą Senovės lietuviai mirusiuosius degindavo. Archeologai, tyrinėdami alkavietes, duobėse ir židiniuose rado daug medžio anglių bei pelenų, tarp jų – žmonių ir gyvulių kaulų, kalavijų ir kitų ginklų liekanų, įrankių bei apdegusių papuošalų. Mirusieji mėnesį ar du buvo nedeginami. Kilmingi – tuo ilgiau, kuo buvo turtingesni. Visą tą laiką, kol kūnas būdavo namie, giminės ir draugai gerdavo, linksmindavosi ir žaizdavo. Šermenims pjaudavo jaučius. Per ilgas laidojimo apeigas buvo raudama. Tikėta, jog vėlė toliau gyvena tą patį gyvenimą ir lanko gyvuosius, todėl gyvieji palikdavo jai vietą prie stalo. Kadangi po mirties žemiškasis gyvenimas tęsiasi, tai su savimi norėta pasiimti viską, kas brangiausia – žmoną, tarnus, žirgus, ginklus, įrankius. Tikėta, kad mirusysis turi įkopti į aukštą kalną: „ant šio stataus kalno gyvena Dievas, kuris susikviečia vėles“ (Gimbūtienė M., Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, psl. 146). Pomirtinė karalystė buvo už to kalno, ten šilta, šviesu, auga nuostabus sodas. Lietuviai nesmerkdavo savižudybės, jei ji buvo religinė (pasiaukojimas Dievams), pralaimėjusių karių (geriau mirti, negu patekti į nelaisvę) ir socialinės (mirusių karių žmonos savanoriškai pasitraukdavo iš gyvenimo). Senovės lietuvių religija nebuvo padrikas dievų, dvasių ar gamtos reiškinių garbinimas, tai buvo sudėtinga ir gerai suderinta religinių sąsajų schema. Lietuvių kolektyvinėje pasąmonėje, tebefigūruoja geroji Laima (fėja), baltas šešėlis Giltinė – Mirtis, gyvenimo ilgumą pranašaujanti gegutė, mirties pranašautoja pelėda, bjaurioji rupūžė, baisioji ragana, duodanti ir ardanti Laumė, Didžioji Motina Žemė. Tai lietuviški „archetipai“, užsilikę sąmonėje, paremti daugelio tūkstančių metų senumo mitiniais įvaizdžiais. Literatūra: 1. Gintaras Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija, Vilnius, 2004. 2. Gintaras Beresnevičius, Religijų istorijos metmenys, Aidai, 1997. 3. Marija Gimbūtienė, Senovės lietuvių Deivės ir Dievai, Vilnius, 2002. 4. Pranė Dundulienė, Pagonybė Lietuvoje, Vilnius: Mintis, 1989. 5. Pranė Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija, Vilnius: Mokslas, 1990. 6. Ignas Narbutas, Senieji lietuvininkų tikėjimai, Kaunas, 1998.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!