Vandens motyvas senovės lietuvių mitologijoje

Įvadas.
Vanduo – siaubinga stichija, kuri visais laikais pasigrobdavo daug žmonių gyvybių. Senovės Lietuvos žmogus tai priskyrė vandenų antgamtinių būtybių veiklai (dažniausiai moteriškos lyties deivėms). Vanduo buvo laikomas paslaptingu, net grėsmingu, žmonės jį gerbdavo.Tuo metu vanduo buvo būtinas ne tik žmogaus, bet ir viso gyvojo pasaulio egzistavimo šaltinis. Vanduo buvo gerbiamas ir kaip įvairių nešvarumų nuvalymo priemonė. Todėl jis nuo seno naudojamas įvairiose apsivalymo apeigose. Taip pat senovės lietuviams didžiulis nusižengimas buvo teršti, spjaudyti į vandenį.
Apie vandenyje gyvenančias deives ir dvasias kalba Lietuvos rašytiniai šaltiniai. Pvz., Volfenbiutelio „Postilėje“ (1573 m.) rašoma, kad žmonės tikėjo upių dievybėmis kurios „Welina yra“ (velniai yra). Vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose moteriškos giminės vandenų dievybės yra minimos mažiau. Paprastai jos pakeičiamos į vyriškas. Pvz., M. Strijkovskio kronikoje (1582m.) upių deivė Upinė pakeičiama dievu Upiniu. M. Husovianas (XVI a.) rašė, jog lietuviai, garbindami upių dievybes, mesdavo į vandenį vaisius. Jie tikėjo, kad nuo tų dievybių valios priklauso gyvulių vaisingumas. Taigi senovės Lietuvoje viena iš svarbiausių ir dažniausiai sutinkamų stichijų, kaip ir šiandien, buvo vanduo.
Senovės lietuviai labai gerbdavo vandenį ir taip pat tikėdavo jame gyvenant įvairių mitinių būtybių. Bene seniausios vandenų antgamtinės būtybės buvo deivės moterys. Archajinės vandenų deivės pavidalo būtybių pėdsakų, atėjusių iš tūkstantmečių gilumos, aptinkama mitinėje tautosakoje ir laiudies mene. Prie ankstyviausių vandens šeimininkių – deivių priskirtinos antgamtinės būtybės, turinčios pusiau moters, pusiau žuvies pavidalą. Kiek rečiau tačiau pasitaikydavo ir vyriškų dievybių, pvz., vandens diedukai, kurie gyvendavo mariose, ežeruose, upėse, šaltiniuose. Buvo manoma, kad jie būdavo ten, kur vandenyje atsirasdavo verpetai, ten diedukai, sėdėdami po vandeniu, pūsdavo orą į viršų. Ką toks verpetas susukdavo, tas ir paskęsdavo. Tokių vaizdinių nuotrupų gausu mitinėje tautosakoje.
Kai kurių upių, ežerų vanduo senovėje buvo laikomas šventu, turinčiu gydomųjų galių, apvalantis nuo fizinių bei moralinių kančių. Pvz., netoli Vilkijos XVIII a. Žmonės eidavo prie Upynės upelio praustis ir šluostytis drobės gabalu, tikėdavę nuo to...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!