Senovės lietuvių ir šiuolaikiniai laidojimo papročiai

Mirtis – neišvengiama žmogaus egzistencijos baigtis, bauginanti ir kartu viliojanti savo slaptinga būtimi. Tai viena iš nedaugelio patirčių, prie kurios anksčiau ar vėliau tenka prisiliesti kiekvienam – pergyventi artimo žmogaus mirtį ir, pagaliau, susidurti su savo paties biologine mirtimi. Giminė, kuri laikosi papročių ir tikėjimo, gerbia savo protėvius bei gyvuosius, - amžina ir nemirtinga. „Pomirtiniame pasaulyje žmogus viliasi sutikti ir sutinka savo mirusius gimines. Gyvieji išlydi velionį ne į svetimą ir klaikią nežinomybę, bet tarsi į tolimą, tačiau mielą gimtinę, kurioje jis nesijaus vienišas“.
Nuo seniausių laikų mirties klausimas skatino žmogų mąstyti, kurti skirtingas mirties sampratas. Daugelyje senų kultūrų egzistuojančios religinės ir filosofinės sistemos, etniniai papročiai padėjo savo visuomenės nariams pasiruošti ir priimti mirtį. Net ir skirtingose tradicinėse kultūrose mirtis paprastai traktuojama kaip žmogaus sielos persikūnijimas ar perėjimas iš vieno egzistencijos būvio į kitą, o ne kaip dvasinė baigtis.
Kaip mirtį įsivaizdavo mūsų protėviai, padeda atsakyti mirties vaizdiniai, sutinkami lietuvių liaudies sakmėse, pasakose, tikėjimuose. Paprastai mirtis pasirodo moters pavidalu, balta drobule užsisupusi, ilgu, baltu rūbu apsivilkusi, aukšta, liesa, išpuvusiais veidais ir akimis būtybė su dalgiu ant peties. Jos vardas - Giltinė. Mirtis esanti neregė, todėl jinai Aukščiausios Būtybės į bet kokius namus pasiųsta, ne visuomet pataikanti paskirsti tą, kurį reikia. Dažnai pasitaiką, kad lieką jos užmiršti seni seneliai, o mirštą pusamžiai žmonės ir vaikai. Liaudies sąmonėje mirtis tapatinta su Aukščiausiojo žmogui paskirtos „dalios“ baigtimi. Kaip tik todėl šermenų bei laidotuvių apeigose stengiamasi mirusiajam patarnauti – suteikti moralinę pagalbą, tarsi kompensuojant jam „dalios“ netekimą.
Senovės lietuvių pasaulėžiūroje tikėta, kad mirusiųjų vėlės kopia į aukštą kalną arba skrenda Paukščių Taku į dausas. Pomirtinis pasaulis buvo įvairiai lokalizuojamas, bet dažniausiai kažkur toli, ant aukšto kalno ar net marių dugne, kuris esąs gražiausias sodas su visokiomis linksmybėmis, idealia laisve bei visokiais smagumais. Tikrasis senovės lietuvių „rojus“ vadinamas dausomis.
Lietuva vėlai pateko į kroninkininkų ir metraštininkų akiratį. Todėl nėra...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!