Lietuvių šeimos mirties ir laidotuvių papročiai ir apeigos

Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais ir etnografiniais duomenimis. Bet etnografiniai duomenys yra patys patikimiausi, kiti minėti šaltiniai nėra gausūs ir išsamūs. Rašytiniai šaltiniai fragmentiški ir neišsamūs. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą. Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki pastarųjų laikų.
Pažymėtina, kad per daugelį epochų susiklostę ir tarpusavyje susipynę laidotuvių papročiai išliko iki sovietinio laikotarpio, per kurį jie buvo nuosekliai ir griežtai naikinami.
Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Todėl jos bijodami žmonės sukūrė pomirtinio gyvenimo šalį ir daugelį animistinių tikėjimų, kurie amžiais išsilaikė kaip senojo mūsų protėvių kulto liekana.
Jau senais laikais sukurta daug burtų, tariamai galinčių išpranašauti žmogaus mirtį. Apie busimas laidotuves žmones dažniausiai burdavo iš naminių gyvulių: šunų, kačių, vištų ir kitų elgsenos. Antai jeigu šuo nuolat staugia, galvą nuleidęs galva žemyn ,kas nors namuose mirsiąs. Žmonės tikėjo, kad šuo užuodžia mirtį. Todėl šuns staugimas gąsdino žmones.
Mirtį senovės žmonės suprato materialiai. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti. Susirinkusi giminė jį šildydavo prie židinio, valgydindavo, girdydavo. Akmens amžiuje mirusieji buvo laidojami prie židinio. Be to, mirusįjį stengdavosi pažadinti – apipildavo šaltu vandeniu, garsiai šaukdavo. Ilgainiui žmonių pažiūros keitėsi. Imta tikėti, kad žmogus turi vėlę, kuri jam mirus atsiskirianti nuo kūno, kad mirusysis esąs pavojingas gyviesiems, imta jo bijoti. Židinys, anksčiau turėjęs sušildyti ir atgaivinti mirusįjį, dabar pasidarė apsauga nuo jo keršto. Ugnis tapo apeigine, ji buvo siejama su daugeliu papročių, maginių veiksmų, kurie turėjo numalšinti mirusiojo pyktį ir garantuoti, kad jis neatsikels ir nepradės vaikščioti.
Visos labai įvairios laidotuvių apeigos bei formos buvo glaudžiai susijusios su įsivaizdavimu, jog vėlės persikeliančios gyventi į dausas ar po žeme.
Etnografiniai duomenys rodo, kad Lietuvos žmonės į mirtį žiūrėjo realiai. Sulaukę senatvės ir ruošdamiesi mirti susitaisydavo įkapes. Susirgę mokydavo vaikus kaip gyventi, ūkininkauti, pasidalyti turtą, kokias laidotuves ir atminus kelti....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!