Laidotuvių papročiai Lietuvoje

Papročiai – svarbi žmogaus ir visos tautos dvasinio gyvenimo dalis. Kalba, religija, papročiai – sudėtinės žmogaus bei tautos dvasinės savimonės dalys, - be jų išnyktų tauta. Papročiai vienaip ar kitaip liečia visus žmones, jungia, formuoja bendras veiklos kryptis. Papročiai ugdo tautos vieningumą, artimumą, pasitikėjimą. Juozas Kudirka apie papročius rašo, kad „ papročiai – tai giminės, daugelio kartų, tautos patirtis, priesaika vaikams ir anūkams. Jie priklauso kiekvienam žmogui – jis gali šį visuomenės turtą praturtinti ir asmenine patirtimi – tai nuolatinio papročių atsinaujinimo laidas.
Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais ir etnografiniais duomenimis. Išskyrus etnografinius – pačius patikimiausius – duomenis, kiti minėti šaltiniai nėra gausūs ir išsamūs. Rašytinai šaltiniai fragmentiški, aprašymai neišsamūs. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą.
Per daugelį epochų susiklostę ir tarpusavyje susipynę laidotuvių papročiai išliko iki sovietinio laikotarpio, per kurį jie buvo nuosekliai ir griežtai naikinami.
Lietuva vėlai pateko į kronikininkų ir metraštininkų akiratį. Todėl neturime rašytinių žinių, kurios leistų pažinti mūsų krašto gyventojų kultūrą ar papročius iki Lietuvos valstybės susidarymo., t. y. iki XIII a.
Viduramžių kronikininkai į lietuvius – paskutiniuosius Europos pagonis – žiūrėjo su panieka, nepelnytai savo raštuose juos žemindami.
Mirtį senovės žmonės suprato materialiai. buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti. Susirinkusi gimininė bendruomenė jį šildydavo prie židinio, valgydindavo, girdydavo. Be to, stengdavosi pažadinti, apipildami šaltu vandeniu, garsiai šaukdami. Vėliau imta tikėti, kad žmogus turi vėlę, kuri, jam mirus, atsiskirianti nuo kūno, kad mirusysis esąs pavojingas gyviesiems, pradėta jo bijoti. Židinys, anksčiau turėjęs sušildyti ir atgaivinti mirusįjį, dabar pasidarė gyvųjų apsauga nuo jo keršto. Ugnis ėmė sudaryti svarbią apeigų dalį, - ji buvo siejama su daugeliu papročių, magiškų veiksmų, kurie turėjo numalšinti numirėlio pyktį ir garantuoti, kad jis neatsikeltų ir nevaikščiotų.
Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Lietuviai iš žilos senovės tikėjo vėlės nemirtingumu. Tikėta, kad mirus žmogui jo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!