Piršlybos XIX a. pr. – XX a. Lietuvoje

Pradinė vestuvių dalis – piršlybos. Jos vykdavo baigiantis lauko darbams rudenį arba žiemą per mėsėdį, nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Mėsėdis – tai piršlybų ir vestuvių metas. Tuo metu visų mergelių didžiausias troškimas – patikti gražiam ir turtingam berneliui ir ištekėti. Dabar jau mažai kas prisimena, kad mergelė, norėdama prisivilioti mylimą bernelį, arba bernelis – mergelę, griebdavosi tam tikrų senovės burtų ir kerėjimų. Todėl ne veltui sakoma įsimylėjėliui: “ Bene tik mergos jau tave apdavė? ”, “Tą jau tikrai bus mergelės apžavėjusios? ”.
• Pasvalietės – stengdavosi berneliui supenėti duonos pagrandėlį (duonos kepalėlis iš pagrandų).
• Panevėžietės – parėjusios iš pirties ir radusios ant kūno prilipusį vantos lapelį, išvirdavo jį arbatoje ir sugirdydavo vaikinui.
• Dzūkės – išvirdavo kojinę arbatoje ir sugirdydavo vaikinui.
• Merkinės dzūkės i bernelio rūbus slapčia įsiūdavo pinigų.
• Mažeikių mergelės į vaikino rūbus įsiūdavo savo prakaituotą nosinėlę.
• Šaukėnų žemaitės į valgį ar arbatą vaikinui barstydavo savo pažastų sudegintų plaukų pelenus.
Ruošdamasis vesti, jaunuolis pradėdavo lankytis turguose, atlaiduose, šokiuose ir žvalgydavosi į merginas. Nusižiūrėjęs merginą siųsdavo atklausais vyrą, piemenį, kartais vyresnę moterį, sužinoti, ar tėvai sutinka leisti dukterį. Tačiau dažnai atjodavo vaikino tėvų pasirinktas piršlys. Tuokart jis net neprašomas sėstis. Piršliai senovėje jodavo raiti, tačiau nuo XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių paplito paprotys važiuoti, prikabinus arkliams barškučius ar skambutį. Neturtingieji, neturintys važelio, gero arklio ir drabužių, skolindavosi juos iš kaimynų. Piršlių lankymosi dienos būdavo šeštadienis, rečiau – antradienis ir ketvirtadienis. Tomis dienomis merginos susitvarkydavo, kartais pasiruošdavo kuo pavaišinti.
Iš tradicijos atvykusieji piršliai dėdavosi pirkliais. Tikrąjį tikslą buvo galima nuspėti iš to, kad savo žirgus piršliai visada rišo prie klėties ar rūtų darželio tvoros, o labiausiai – iš piršlio kalbos bei elgesio.
Klaipėdos krašte Mažojoje Lietuvoje piršlybos buvo atliekamos su ypatingomis apeigomis. Piršlys jodavo atklausais tris kartus rankoje iškėlęs žalią lazdyno rykštę su rūtų puokšte. Merginos tėvams jis prisistatydavo esąs “svečias nuo Dievo ir gerų žmonių ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!