Vestuvių papročiai Lietuvoje XIX - XX amžiuje

Piršlybos senovėje buvo labai svarbi vestuvių papročių ciklo dalis, nes tai buvo įvykis lėmęs tolimesnį jaunuolių gyvenimą, beieškant ir derantis dėl žmogaus, su kuriuo reikės nugyventi visą gyvenimą, kurti šeimą. Jos nebuvo vien susituokiančiųjų asmeninis dalykas, bet ir jų šeimų, giminės bei dviejų bendruomenių reikalas. Piršlybos – tai jaunikio su pišliu apslinakymas pas jaunosios tėvus.
Darbo tikslas – aptarti pagrindinius piršlybų apeigų etapus, paaiškinti kodėl piršlybos turėjo itin svarbią reikšmę vestuviniuose papročiuose.
• Pišlybas ir jų reikšmę.
• Piršlybų etapus, jų apeigas ir reikšmę įvairiose Lietuvos srityse.
• Ritualinius veiksmus piršlybų apeigų metu.
1. Vestuvės ir jų reikšmė
Vestuvės - itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę, būti jos nemirtingumo laidas, pradžia. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmoningi pagrindiniai ,,kaltininkai’’, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys. Vestuvės – tai kompleksas apeiginių sakralaus ir žaidybinio turinio veiksmų, atliekamų didelės grupės veikėjų tradicijos nustatyta tvarka, turinčių savo funkciją ir prasmę. Vestuvių apeigas sudaro būtinieji – kiekvienose vetuvėse randami – ir fakultatyviniai – tik kai kada ir kai kur pasitaikantys – elementai. Tiek vieni, tiek ir kiti iš jų laiko tėkmėje keičiasi pastebimai keičiasi, prarasdami ankstesnę ir įgydami pakitusios žmonių buities bei pasaulėvokos jiems suteiktą prasmę. Kadangi vestuvės yra labai sudėtingas kultūros reiškinys, nagrinėti jas tikslingiausia pagal apeigų chronologinę seką. Tradicinių vestuvių sandara: pirmoji papročių ciklo dalis – piršlybos, antroji, svarbiausioji – pačios vestuvės, ir trečioji – sugrąžtai, kai jaunieji lankosi jaunosios tėvų namuose ir atsiima pasogą.
2. Piršlybos
Papročius ir apeigas, vykstančius prieš sudarant santuoką, kurių metu partneriai susipažįsta, suderina santuokos ekonomines ir kitas sąlygas bei pasirengia jungtuvėms, vadiname piršlybomis.
Iš XVII a. šaltinių matyti, kad tais laikais piršlybos trukdavo ilgokai, turėjo tradicijos nustatytą sandarą. Maža ką tepakitusi ji išliko iki XX a. pradžios: pirmiausia buvo siunčiamas žmogus atklausais – sužinoti ar piršliai bus priimti. Po to derėtasi su merginos tėvais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!