Lietuvių vestuvių papročiai

Vestuvės – reikšminga šventė.
Sutuoktinių meilę, ištikybę simbolizuoja vestuviniai žiedai. Pagal tradiciją jaunieji, ruošdamiesi vesti, įsigyja vestuvinius žiedus ir prieš sutuoktuves užmauna juos vienas kitam ant kairės rankos bevardžio piršto. Tai - sužadėtuvių paprotys, reiškiantis susitarimą tuoktis, tradicinis ženklas, kad vaikinas turi savo išrinktąją, o mergina - išrinktąjį.
Rūta - vestuvių gėlė. Rūtomis puošiamas vaišių stalas, jaunųjų vieta. Pamergės jų įsisega į plaukus, jaunikiui ir pabroliams švarko atlape kartu su balta gėlyte prisegama rūtų šakelė. Tradicinis mergystės simbolis - rūtų vainikas - dedamas nuotakai ant galvos prieš sutuoktuves.
Vestuvėms seniau buvo stengiamasi parinkti ir, žmonių įsitikinimu, tinkamesnę mėnulio fazę. Manyta, kad per mėnulio jaunatį, susituokusieji ilgiau išliks jauni, pilnatyje - bus turtingesni, o delčioje - bevaikiai. Kai kurie žmonės pirmenybę teikė nelyginiams metams tikėdami, kad tada susituokus, nei žmona, nei vaikai nesirgsią, visada būsią tvirtos sveikatos.
Lietuvių vestuvių apeigos ir papročiai sudaro kompleksą religinių, maginių, simbolinių, taip pat teisinių bei ekonominių elementų. Nors iš esmės vestuvių apeigos ir papročiai visoje Lietuvoje turi nnemažai bendrų bruožų, tačiau Žemaitijoje bei Mažojoje Lietuvoje, Vidurio Lietuvoje, Dzūkijoje, Aukštaitijoje yra kai kurių skirtumų.
Pastarųjų šimtmečių ir ankstesniujų vestuvių apeigose bei jų tautosakoje išliko atskiroms istorinėms epochoms būdingų religijos, kulto, simbolikos, magijos elementų, pasireiškiančių pramočių, vėliau protėvių kultu, susijusiu su vėlių bei dangaus kūnų kultu, būdingu matriachiato laikotarpiui: tuo metu šaimos ir ūkyje svarbiausia buvo moteris.
Džiaugsmais ir sielvartais žmonės dalijasi nuo seno, apeigomis - kolektyviniais, simboliniais veiksmais - pažymi reikšmingiausius gyvenimo įvykius. Kiekvienoje visuomenėje susiklosto jos poreikius ir siekius atitinkanti apeigų ir tradicijų sistema.
Svarbiausi naminių vestuvių papročiai ir apeigos formavosi patriarclialinėje santvarkoje, kuriantis patrilokalinės šeimos pagrindais pagrįstai monogaminei šeimai, kai moteris buvo verčiama laužyti tūkstantmečiais susiklosčiusias matrilokalinių santuokų tradicijas.
Prosenovinės naminės santuokos liekana yra mergvakaris, kai jaunieji susitaria būti sutuoktiniais dalyvaujant piršliui ir kitiems vestuvių veikėjams. Šitų tradicijų buvo laikomasi dar XIX amžiuje.
Pradėdamos vystytis ir tobulėdamos, apeigos rėmėsi šimtmečiaias kaupta liaudies išmintimi,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!