Lietuvių vestuvių apeigos ir papročiai

Pasirinkau senovės lietuvių vestuvių tematiką XIX- XXa. Vestuvių apeigos sudarė ilgą apeigų ciklą, todėl apibrėžiu piršlybas- pirmąją vestuvinių papročių dalį, kuri susideda iš atklausų, pažintuvių, pasogos derybų, peržvalgos, suderėtuvių, užsakų ir sužadėtuvių. Aptariu piršlybas ir jų reikšmę, piršlybų etapus, ritualinius veismus ir papročius. Šiuo darbu stengiuosi paaiškinti kodėl piršlybos turėjo didelę reikšmę senovės lietuvių vestuvių papročiuose.
Taip pat išskiriu mergvakarį, vakarą prieš vestuves nuotakos namuose, į kurį įeidavo ir rūtų vainiko pintuvės. Mergavimo laikas tęsdavosi dvidešimt dienų nuo sužadėtuvių iki vestuvių. Tuo metu mergina ruošdavo dovanas, siūdavo vyrui marškinius. Bažnyčia mergavimo paprotį siedavo su užsakų laiku. Taigi, apibrėžiu mergvakario svarbą to meto lietuvių gyvenime.
Vestuvės nuo senų laikų yra svarbiausia šventė žmogaus ir bendruomenės gyvenime, nes tai naujos šeimos, giminės pratęsimo pradžia. Santuoka- tai dvasinio slenksčio peržengimas, o kartu ir jaunystės brandą vainikuojantis ritualas, kuriame svarbi mirties ir atgimimo simbolika. Giminė, dalyvaudama vestuvėse, patiria savo bendruomenės reikšmingą atsinaujinimą. Vestuvių prasmingumas ir svarba išliko ir po šiai dienai, o protėvių papročiai atgyja vestuvinių apeigų metu.
Vestuvių apeigos ir veiksmai atliekami tam tikra tvarka turėjo savo funkciją ir gilią prasmę. Kiekvienose vestuvėse yra tokių elementų, kurie laikui bėgant keičiasi, dėl kintančios žmonių pasaulėžiūros. Pasak P. Dundulienės tradiciniai lietuvių papročiai XIX a. antrojoje pusėje- XX a. pirmojoje pusėje ėmė nykti, tačiau jų pagrindiniai elementai kurį laiką buvo išlaikomi. Šiuo laikotarpiu lemiamas motyvas renkantis santuokos partnerį buvo ekonominiai veiksniai. Sutuoktinių teisės ir pareigos glaudžiai siejosi su turtu, garbingą vietą šeimoje moteriai užtikrindavo kraitis ir pasoga. Nemažą vaidmenį, parenkant santuokos partnerį, vaidino giminės ar kaimynai, tačiau didžiausią vaidmenį turėjo tėvai. Tėvų sutikimas buvo svarbiausias dalykas, be kurio neįvykdavo santuoka. XIX a. antrojoje pusėje- XX a. viduryje Šiaurės Rytų Lietuvoje, anot Antano Bielinio, „gera gimine vadino tą, kuri gyveno išgirtame kaime, kur ūkininkai turėdavo ne mažiau pusvalakės žemės ir dar gerų pievų.“ Tvarkingos trobos, sutvarkyta aplinka, taip pat bylojo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!