Lietuviškų vestuvių papročiai

Lietuvių liaudies vestuvių apeigos turi savitą koloritą, susiklosčiusį kaimo bendruomenėje ir atitinkamai kintantį amžių bėgsme. Kiekvienas šimtmetis šeimos savaip įtakoja šeimos kūrimo tradicijas, vestuvinius papročius. XIX – XX a. santuoką sudarė daugybė apeigų ir ritualų, ku-riuose atsispindėjo to meto valstietijos socialiniai ir ekonominiai santykiai, požiūris į materialines ir moralines vertybes. Tai dviejų žmonių grupių pozicijų derinimas, sudarant naują porą. Kadangi šeima buvo laikoma neišardomu vienetu, reikėjo prieš išleidžiant sūnų ar dukrą apsvarstyti ne tik dabarties, bet ir ateities planus, aptarti, kur, kaip ir iš ko gyvens susikūrusi šeima. Todėl pasirengimas šiam gyvenimo žingsniui vyko kruopščiai ir ilgai.
Vestuvės susidėdavo iš: piršlybų – tai atklausai, pažintuvės, derybos, peržiūros, sutartuvės; pasirengimo vestuvėms – užsakai, kvietimas į vestuves; vestuvių – pintuvės, vainiko įteikimas, atsisveikinimas ir išvykimas į jungtuves, svočios vaišės, jaunųjų sutikimas, “sodo” pirkimas, vestuvininkų nakvynė, prašytuvės, vestuvių vaidinimai, jaunosios vadavimas, kraičių išvežimas, marčios išvežimas, marčios sutikimas, guldytuvės, gaubtuvės, marčios dovanos, marčios šokdinimas, gaspadinystės perdavimas, piršlio korimas; paskutinės dalies – sugrąžtų.
Piršlybos – tai apeigos, kurių metu partneriai susipažįsta, suderina santuokos ekonomines sąlygas, pasirengia jungtuvėms.
“Pasirenkant žmoną ar vyrą, buvo atsižvelgiama į dorumą, darbštumą, sveikatą. Į vaikų santuokas kišdavosi tėvai: neretai turtingieji uždrausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais. Iš meilės dažniausiai tuokdavosi neturtingieji valstiečiai ir samdiniai. Pasitaikydavo, kad neturtingas jaunuolis išeidavo užkuriomis pas pagyvenusią našlę arba jauna mergina ištekėdavo už turtingo senio ar našlio su krūva vaikų” [4].
Ruošdamasis vesti, jaunuolis pradėdavo lankytis turguose, atlaiduose, šokiuose ir žvalgydavosi į merginas. Nusižiūrėjęs merginą, jis siųsdavo atklausais piršlį sužinoti ar sutinka tėvai leisti tekėti savo dukterį.
Piršlys arba svotas – “tai viena iš spalvingiausių figūrų lietuvių liaudies vestuvėse. Piršlys vadovauja vestuvėms, jis išsiskiria dideliais vaidybiniais, improvizaciniais bei retoriniais sugebėjimais. Piršlį jaunikis pasirenka iš savo giminių ar pažįstamų, vyresnį vedusį apsukrų ir sąmojingą vyrą. Piršliui už pripiršimą jaunikis turėdavo atlyginti – dovanodavo aulinius batus, duodavo pinigų” [5].
“Dažniausiai jaunieji, ypač iš to paties...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!