Piršlybų papročiai Lietuvoje XIX amžius – XX amžiaus pirma pusė

Dundulienė P. Senieji lietuvių papročiai. – Vilnius, 1999.
Dundulienė P. Lietuvių etnologija. – Vilnius, 1991.
Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. – Vilnius, 1995.
1 kurso 5 grupės studentas
Studijų knygelės Nr. 0612575
Piršlybų papročiai Lietuvoje XIX a. – XX a. I p.
Etnologijos referatas
Tikrino doc. dr. E. Bacvinkienė
Akademija, 2006
ĮVADAS
Santuokai žmonės visais laikais skyrė bene daugiausia dėmesio, nes ji paliečia ne tik atskiras merginos ir vaikino šeimas bei gimines, bet ir jų kaimo bendruomenės buitį: viena bendruomenė savo nario netenka, o kita įgyja naują. Santuokos sudarymą visada lydėjo it tebelydi vienokių ar kitokių papročių, ritualų, apeigų visuma, vadinama vestuvėmis. Vestuvių apeigų kompleksas yra įvairių epochų padarinys, jungiantis savyje ryškiausius tautos etninės kultūros bruožus. Vestuvių apeigose atsispindi šeimos sandaros pokyčiai, visuomenės socialinės ir ekonominės raidos savitumai, žmonių pasaulėžiūros, etninių bei moralinių pažiūrų kitimas, buities ir materialinės kultūros nuolatinė kaita.
Papročius ir apeigas, vykstančius prieš sudarant santuoką, kurių metu partneriai susipažįsta, suderina santuokos ekonomines ir kitas sąlygas bei pasirengia jungtuvėms, vadiname piršlybomis. Pietiniai dzūkai dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais piršlybas vadino svo‘tais, svocija‘, o piršlys visoje Dzūkijoje vadinamas svotu‘. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo ir sveikatos. Piršliai jodavo raiti, tačiau nuo XIX a. paskutinių dešimtmečių paplito paprotys važiuoti prikabinus arkliams barškučius ar skambutį. Neturtingieji, neturintys gražaus važelio, gero arklio ir drabužių, kartais tuos daiktus skolindavo iš kaimynų. Piršlių lankymosi dienos buvo šeštadienis, rečiau – antradienis ir ketvirtadienis. XVII a. bažnytinės vizitacijos dokumente sakoma, kad lietuviai pirmiausia atvyksta apžiūrėti, paskui – užsakyti, trečią kartą – piršti, o tik ketvirtą – tikrai susižieduoti. Matyti, kad tais laikas piršlybos trukdavo ilgokai, turėjo tradicijos nustatytą sandarą. Mažai tepakitusi ji išliko iki XX a. pradžios: pirmiausia buvo siunčiamas žmogus atklausais – sužinoti, ar piršliai bus priimti. Po to derėtasi su merginos tėvais dėl santuokos sąlygų, stengtasi susipažinti su vaikino ekonomine padėtimi. Radus visa tėvams ir merginai priimtina,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!