Laidotuvių papročiai. Mirusiųjų kultas

Laidotuvių papročiai. Mirusiųjų kultas.
Dieninis skyrius I k. 7 gr.
Lietuvių šeimos papročiai ir apeigos klostėsi ildus tūkstantmečius ir, susipynę tarpusavyje atskirais laikotarpiais, įgavę naujų elementų bei atmetę atgyvenusius, mažai pasikeitę daug kur Lietuvoje išliko iki XX amžiaus antrosios pusės. Per visą penkiasdešimties metų sovietinį laikotarpį jie buvo naikinami, niekinami, trypiami pačiais nežmoniškiausiais būdais. Tačiau esminiai jų elementai glūgėjo žmonių širdyse ir atmintyje, todėl daug kur išliko iki šiol.
Lietuvių šeimos tradiciniai papročiai ir apeigos sudaro religinių, mitologinių, kulto, maginių, apsauginių, apeiginių, simbolinių, meninių, vaidybinių, taip pat teisinių ir ekonominių elementų komplektą. Jie visi akivaizdžiai reiškiasi per tris žmogaus svarbiausias šventes: gimtuves, vestuves ir laidotuves.
Laidotuvių papročiai seni kaip sena visuomenės istorija. Jau pirmykštis žmogus ieškojo būdų, kaip tinkamiau atsiriboti nuo mirusio savo giminės nario. Vienos tautos savo mirusiųjų lavonus skandino vandenyje, kitos keldavo į medžius, degindavo ant laužo, užkasdavo žemėje. Mūsų tautos istorija žino tik du mirusiųjų laidojimo būdus – deginimą ir su krikščionybe galutinai įsigalėjusį laidojimą žemėje.
Laidojimo būdas, arba kaip archeologinėje literatūroje įprasta vadinti laidosena, gali nustatyti to laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą. Tačiau lavono sudeginimas ar užkasimas žemėje nerodo, ar tiki tai atliekantieji į pomirtinį mirusiųjų gyvenimą, ar netiki, nes mirusiuosius laidojo tiek tikintieji, tiek ir ateistai. Žmonių pasaulėžiūrą išduoda ta visuma veiksmų, arba apeigų, kuriomis gyvieji pašalina iš savo tarpo mirusį. Įprastiniai, tradicijos būdu šiam atvejui užtvirtinti veiksmai ir sudaro laidotuvių papročius.
Savo referate pateiksiu keletą Lietuvos laidotuvių papročių. Tai: marinimas, šarvojimo procedūra, šermenys, garbstymas – raudojimas, pakastynės arba gedulingi pietūs bei gedulas. Kiekvienas paprotys turi savo privalumus bei trūkumus, tačiau mes, lietuviai, vis tiek juos puosialėjame ir gerbeme.
Marinimas. Ir XVII, ir XIX amžiuje, žmogui mirštant, būdavo atridaromi langai, trobos aukštinis, kad mirusiojo vėlė ir ją lankančios artimųjų vėlės galėtų laisvai skraidyti. Sunkiai mirštančiajam ištraukdavo pagalvę, jis būdavo guldomas ant asloje pataršytų šiaudų, skambinama „laimingos mirties varpeliu“, kad jo garsas išlaikytų piktąsias dvasias...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!