Lietuvių laidotuvių papročiai. Mirusiųjų kultas

Laidotuvių papročiai seni kaip sena visuomenės istorija. Jau pirmykštis žmogus ieškojo būdų, kaip tinkamai atsiribot nuo mirusio savo giminės nario. Kaip yra daug įvairių tautų, taip yra ir įvairių laidojimo būdų. Vienos tautos lavonus skandino vandeny, kitos keldavo į medžius, degindavo ant laužo, užkasdavo žemėje. Mūsų tautos istorija žino tik du mirusiųjų laidojimo būdus: deginimą ir, su krikščionybe galutinai įsigalėjusį, laidojimą žemėje.
Laidojimo būdas gali nustatyti to laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą, kurią išduoda ta visuma veiksmų arba apeigų, kuriomis gyvieji pašalina iš savo tarpo mirusįjį. Visi tie veiksmai ir apeigos sudaro laidotuvių papročius.
Savo referate pateiksiu keletą Lietuvos laidotuvių papročių. Tai: ligonio slaugymas ir lankymas, marinimas, šarvojimo procedūra, šermenys, raudojimas, pakasynės arba gedulingi pietūs bei gedulas.
Ligonio slaugymas ir lankymas. Ypatingas dėmesys Lietuvos kaimo buityje buvo skiriamas sunkiau sergančio ligonio slaugymui. Susirgusius šeimynykščius daugiausia prižiūrėdavo moterys: žmona, motina, dukterys, seserys, marčios. Jei nebūdavo kam, kviesdavę kaimynę ar „kokią išmanančią bobutę“. Taigi slaugymo pareiga šeimoje gulė ant moterų pečių. Vasara kaimo moterys prisirinkdavo ir susidžiovindavo įvairiausių vaistažolių (ramunėlių, liepos žiedų, pelynų, čiobrelių, medetkų, beržo lapų, aviečių lapų, stiebų ir uogų), kaip sakydavo, „nuo šimto ligų“, kad kam nors šeimoje ar iš kaimynų susirgus, turėtų po ranka. Be vaistažolių, visoje Lietuvoje išmanančios moterys naudojo įvairias magijos priemones ligai „išvaryti“.
Mirtinai susirgusį žmogų kaimynai ir artimesni giminės stengdavosi aplankyti, paguosti. Jausdamas mirsiąs žmogus stengdavosi kaimynų ir giminių atsiprašyti, ir jei buvo skolingas, tai skolas gražinti. Mirti skolingam buvo laikoma negeru dalyku, nes tai esą palieka ant sąžinės. Jei žmogus mirdavo neatidavęs skolos, tai ją atiduoti stengdavosi giminės.
Ypatinga ligonių lankytojų rūšis buvo dievobaimingos moterėlės, kurių svarbiausia pareiga – sunkų ligonį įkalbėti susitaikyti su kaimynais ir Dievu. Jos ragindavo pasikviesti kunigą išpažinčiai atlikti, šventus sakramentus priimti. Vienos savo misiją atlikdavo labai maloniai, kitos storžieviškai ir neretai sergantįjį bei jo namiškius supykindavo. Vyravo nuomonė, kad paskutinio patepimo sakramentą priėmęs ligonis būtinai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!