Senovės lietuvių tikėjimas

Senosios pasaulėjautos, ypač religijos ir mitologijos klausimai jau nuo seno traukė daugelį mąstytojų. Musų protėviai ilgus amžius gyveno šioje žemėje, siekdami suprasti ir įprasminti mus supantį pasaulį. Iki vadinamųjų istorinių ar rašytinių laikų jie jau turėjo sukūrę svarbiausius savo kultūros dalykus – kalbą, pasaulėjautą, sukaupę meno kūrinius ir kt.
Senovės tikėjimas buvo labai įvairus, jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, o kartais žiaurus ir varginantis. Vienokius dievus turėjo žemdirbiai, kitokius - kariai, dar kitokius – burtininkai.
Todėl mano darbo tikslas butų: apžvelgti ir paaiškinti senovės lietuvių pasaulėžiūrą, jų santyki su dievais. Aprašyti ryškiausius senovės lietuvių garbintus dievus.
1. Išsiaiškinti koks yra senovės lietuvių tikėjimos skirstymas .
2. Apibūdinti pagrindinius senovės lietuvių dievus.
3. Aprašyti dievų globojamas sferas.
4. Apibūdinti žmonių santykį su dievais.
Visais laikais žmogus siekė paaiškinti jį supantį pasaulį ir to pasaulio reiškinius. Mes, moderniojo amžiaus gyventojai, gamtos reiškinius galime paaiškinti moksliškai, tačiau pirmykščiai žmonės viską suvokdavo kaip dievų veikimo pasekmes. Taip formavosi ankstyvosios religijos.
Lietuvių mitologijos ir religijos istoriją būtina skirstyti į tris epochas:
1. Ankstyvąją proindoeuropietiškąją gimininės matriarchalinės santvarkos epocha, kai religiniai vaizdiniai formavosi rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis vėlyvojo paleolito ir mezolito laikais. Seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu – totemizmu, ir kai kurių gamtos objektų sudvasinimu – animizmu. Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susijęs su magija.
2. Vėlyvąją ikiindoeuropietiškosios gimininės matriarchalinės santvarkos epochą, kai kaplinės žemdirbystės sąlygomis kūrėsi religiniai vaizdiniai, susiję su moteriškosiomis dievybėmis: radosi Saulės, Žemės, vaisingumo, vandenynų ir kitos moteriškosios deivės; apeigas atlikdavo moterys ir dalis tų apeigų išliko ir patriarchato laikais.
3. Indoeuropietiškos patriarchalinės gimininės santvarkos epochą, jos irimo ir klasikinės visuomenės santvarkos epochą, kai buvo sukurti vyriškieji dievai. Daugelis moteriškųjų dievybių neteko savo reikšmės, bet dalis jų egzistavo šalia vyrų dievų.
Matriarchate sukurtų deivių garbinimas nebuvo chronologiškai uždara stadija. Deivės pamažu keitėsi, priimdamos vis naujus kulto...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!