Savivertės svarba XX a. lietuvių prozoje

Savivertės svarba XX a. lietuvių prozoje XX a. rašytojai emigrantai, išbraukti iš šalies istorijos tapsmo, kūryboje skleidė savo asmeninę patirtį kaip traumuotos patirties pėdsaką. Karo siaubasi ir pasekmės tapo ne tik istorinių įvykių, bet ir grėsmės tautiniam tapatumui įrodymu. Tačiau XX a. regėti pasaulio konfliktai darė įtaką ne tik žmonių moralei ar būties reikšmės kvestionavimui, bet ir žemai savivertei, pajėgiai sujaukti sąžinę, pastūmėti perkainoti vertybes. Dar ir šiandien, kalbėdama apie savivertę, visuomenė sunkiai įsivaizduoja, kokį pėdsaką jos stoka gali palikti individo gyvenime. Žemos savivertės, sujaukiančios žmogaus gyvenimą, pavyzdį galime matyti dviejų egzodo rašytojų – Mariaus Katiliškio ir Antano Škėmos – romanuose, kur skirtingais rakursais pavaizduojami du savo gyvenimo svajonių neišpildę, nepasitikėjimo savimi paveikti žmonės. Visų pirma, tiek kūrinyje „Miškais ateina ruduo“, tiek romane „Balta drobulė“ plėtojama savivertės svarbos idėja – Marius Katiliškis sureikšmina vaikystės traumų, o Antanas Škėma – vartotojiškos Niujorko aplinkos, ligų bei karo siaubų neigiamą poveikį savivertei. Pokario išeivijos rašytojas Marius Katiliškis savo romane „Miškais ateina ruduo“ sukūrė veikėjo, simbolizuojančio kintantį laikmetį, paveikslą – pagrindinis kūrinio veikėjas Telesforas Gelažius, per anksti praradęs tėvo autoritetą, gyvenantis skurdžiai, stokoja savivertės – jausmo, priverčiančio žmogų pasitikėti savo stiprybe. Žemos savivertės jaunuolis, svajojantis ištrūkti iš nuobodokos kaimo aplinkos, lieka dirbti paprastu samdiniu Petro Doveikos ūkyje, troškęs gyventi, mylėti ir keliauti, jis savo gyvenimą leidžia kontroliuoti aplinkiniams: „Ėmė jį, kas norėjo, ir vergė sau. O kad savo ką nors išlaikytų – jis nesuvokė kaip. Jis nebepriklausė sau...<..> Jis ir nebetikėjo, kad kitaip galėtų būti. Kad žmogus tėra sau, ir niekam kitam.“ Tilius, vyriausias sūnus, anksti netekęs tėvo, neturi ryžto, reikalingo spręsti savo likimą, nesugeba priimti būtinų sprendimų meilės, ateities, savarankiško gyvenimo sferose. Tai nulemia romano protagonisto tragišką likimą – nesugebėjęs pasirinkti tarp meilės jautriai, vėjavaikiškai Agnei ir aistringai, už Petro Doveikos ištekėjusiai Monikai, jis žūva pašautas Monikos vyro. Žema savivertė atsiskleidžia ne tik per vaikino neryžtingumą, bet ir per nebrandumą mylėti atsakinga meile. Romane poetizuojama, su pavasariu siejama Agnės ir Tiliaus meilė neišsipildo, nes Tilius negeba mylėti brandžiai, galvoja, kad visavertės laimės suteikti jis nėra pajėgus. Kita vertus, XX a. katastrofų literatūros atstovas Antanas Škėma savo romane „Balta drobulė“ žemos savivertės poveikį pavaizduoja per emociškai sužaloto emigranto gyvenimą. Kūrinio protagonistas Antanas Garšva – Niujorko viešbučio liftininkas, savo svajonės būti poetu neišpildęs neurastenikas, kentęs savivertės trūkumą dėl kelių jo gyvenimo bei pasaulio aplinkybių – vaikystėje patirto tėvo smurto, matytoų karo siauboų, NKVD tardymų, nelaimingos meilės ištekėjusiai Elenai ir nepagydomos ligos. Jis – pasaulyje nepritapęs individas, gyvenantis vartotojiškumu pagrįstoje Niujorko visuomenėje, pats suvokia, kad yra tik technologinės mašinos sraigtelis, bereikšmis informacinis vienetas milijoniniame mieste: „Esu 87-asis žmogėnukas aštuoniamilijoniniame New Yorke.“ Tokia jausena susvetimėjusiame pasaulyje ir traumuojantys gyvenimo faktoriai stabdo Garšvą kurti savo kaip poeto likimą bei pasitikėti savo stiprybe atsiduoti meilei. Tiesa, pats Antanas Škėma, palikęs Lietuvą, JAV darbo pagal profesiją nesurado – kaip ir kūrinio protagonistas, rašytojas dirbo Niujorko viešbutyje, o žemos savivertės ir nepritapimo jausmo buvo lydimas visą gyvenimą. Garšva savo dienas baigia beprotystėje išprotėjęs ir vienišasatvėje, praradęs tapatybę ir neišnaudojęs savo potencialo. Literatūrologas Remigijus Tamošaitis, vertindamas Antano Garšvos padėtį pasaulyje, teigia: „Pagaliau iš unikalios asmenybės ir substancinio žmogiškojo individo lieka tik informacinis vienetas, skaičius kaip valdymo sistemos elementas, kaip visiškai nuasmenintas subjektas, kurio nereikšmingumas nurodytas tiesiog matematiškai.“ Taigi, abiejuose lietuvių išeivių kūriniuose pastebima savivertės svarba, bet Mariaus Katiliškio romane ji priklauso daugiausiai nuo vaikystės traumų, o Antano Škėmos – nuo daugelio XX a. absurdo žmogaus gyvenimo aplinkybių. Taip pat, Marius Katiliškis pasitelkia sodrų ir turtingą žodyną ryškiems veikėjams charakterizuoti, o Antanas Škėma naudoja sąmonės srauto techniką, taip perteikdamas pagrindinio veikėjo mąstymo chaotiškumą. XX a. antros pusės modernisto Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“ laikomas meniškiausiu jo romanu – intriguojančius charakterių paveikslus rašytojas kuria naudodamas sodrų ir organišką stilių, kūrinyje gausu metaforų, kalbančių apie žmogaus dvasios permainas, palyginimų, vyrauja veikėjų jausenų ir gamtos paralelės. Būtent miško vaizdiniai yra svarbiausia kompozicinė kūrinio jungtis, kurioje įspūdingai fiksuojama ne tik metų laikų kaita, bet ir plėtojamas romano veiksmas, atveriamos veikėjų charakterių subtilybės: „Jo beprasmybė iškilo priešais jį kaip juodas miškas.“, „Jį užmirš greičiau, negu smėliu užneš jo įmintas pėdas.“ Individualizuoti keturi romano herojai atskleidžiami kaip morališkai netvirti, atsakingi už savo nelaimingą lemtį. Per vos šešias savaites parašytame romane dažnai pasikartoja izoliacijos, monotonijos ir uždarumo ženklai, kuriantys įtemptą atmosferą, pranašaujantys tragišką baigtį. Kita vertus, Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ naudoja sąmonės srauto techniką kūrinio protagonisto sukrėstai sąmonei pavaizduoti. Toks rašymo stilius ne tik atskleidžia sergančio, chaotiško žmogaus mąstyseną, bet ir priverčia pastebėti ironišką žvilgsnį į savo bejėgiškumą, pasaulio absurdą. Tokį tuo metu neįprastą rašymo technikos pasirinkimą galėjo lemti prozininko artistiškumas, skatinęs ieškoti būdų provokuoti visuomenę. Kūrinyje aiški vidinio žmogaus bei išorinio pasaulių skirtis, atsisakoma tradicinių prozinio pasakojimo savybių, nuoseklaus siužeto ir erdvės vientisumo, gausu fragmentiškų vaizdinių ir vidinių monologų nuotrupų. Rašytojas atvirai vartoja simbolinius teksto elementus, nuorodas į filosofiją, modernistinį meną, Bibliją bei literatūrą. Konservatyviems literatūros vertintojams pasibaisėjimą kėlė normų nevaržoma veikėjų kalba, atvira erotika, pripažintų autoritetų neigimas, būdingi Antano Škėlos rašymo manierai. Vadinasi, Mariaus Katiliškio kūrybai būdingas turtingas bei įtaigus rašymo braižas, o Antanui Škėmai – fragmentiška sąmonės srauto technika. Taigi, savivertės svarba XX a. prozoje pavaizduojama iš skirtingų požiūrio taškų. Išeivijos rašytojai Marius Katiliškis ir Antanas Škėmą ją aktualizuoja ne vienodai – romane „Miškais ateina ruduo“ žema savivertė ir jos pasekmės atskleidžiamos per medkirčio Tiliaus Gelažiaus neryžtą ir neapsisprendimą, valios trūkumą, o „Baltoje drobulėje“ Garšvos savivertės trūkumas neleidžia jam siekti svajonių tapti poetu, nevaržomai mylėti moterį ir jaustis pilnaverte sociumo dalimi. Itin skiriasi kūrėjų rašymo stilius – Marius Katiliškis morališkai puolusiems personažams atskleisti naudoja vartoja spalvingą ir menišką kalbą, o Antanas Škėma egzistencinę ir tapatybės krizę išgyvenančio žmogaus mąstyseną perteikia sąmonės srauto technika.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!