Bakalauro darbai

Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje

9.8   (2 atsiliepimai)
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   1 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   2 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   3 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   4 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   5 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   6 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   7 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   8 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   9 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   10 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   11 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   12 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   13 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   14 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   15 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   16 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   17 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   18 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   19 puslapis
Literatūrinio portreto kūrimo strategijos XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje   20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

3 I. Įvadas XVIII amžiuje įsigalėjo Švietimo epochos idėjos. Visuomenėje vyksta svarbūs sąmonės lūžiai: stipriai pakinta žmonių mąstymo būdas, jų nuomonės, požiūriai; sparčiai vystosi mokslas, progresuoja menai, įvairūs išradimai. Švietėjų reformos prasiskverbia į daugelį žmogaus veiklos sričių: jų novatoriškų idėjų gairės jaučiamos moksle, politikoje, filosofijoje, mene, literatūroje. Šviečiamojo amžiaus literatūra orientuota į „mokytą“ skaitytoją. Plinta istoriografiniai, filologiniai, etnologiniai tekstai, vadovėliai. Švietimo epochos iškeltoje visuomenės pažangos programoje sustiprėja liaudies reikšmės suvokimas, iškyla mintis šviesti ir ją. Greta į visuomenės elitą orientuotų kūrinių, kuriuos dedikavo dauguma to meto rašytojų, XVIII a. Vakarų Europoje susiformuoja literatūra, skirta neprivilegijuoto luomo, žemesnio rango žmonėms. Ši žemajam sluoksniui adresuota didaktinė literatūra skatina žmogų ne tik šviestis, bet ir teikia pastarajam žinių iš įvairiausių gyvenimo sričių, taip pat tampa viena svarbiausių auklėjimo formų (žr. Genzelis, 2001,128). Švietėjai, anot Broniaus Genzelio, „norėjo būti kiekvieno suprasti, todėl atsisakė visų barokinių įmantrumų, scholastinių išvedžiojimų, lotynų kalbos, rašė vietos žmonių šnekamosiomis kalbomis“ (Genzelis, 2001, 128). Didaktinės literatūros terminas kilęs iš graikiško žodžio didaktikos – pamokomas. Didaktizmas literatūros (o taip pat ir meno) kūrinyje reiškia moralizavimą, pamokomąsias tendencijas; siekimą bei polinkį auklėti, mokyti. Į mūsų kraštą didaktinės literatūros tradicijos iš Vakarų Europos ateina šimtmečiu vėliau, XIX a. trečiame dešimtmetyje. Lietuvių didaktinė proza – specifinis pasakojamosios kūrybos tipas, labai svarbi XIX a. lietuviškų raštų dalis. Šios literatūros intencija – „suteikti patrauklios lektūros išmokusiam skaityti kaimo žmogui: tiek elememtorių išėjusiam vaikui, tiek ir suaugusiam, kad galėtų plėsti savo žinojimą apie pasaulį ir gilinti dorovinių sprendimų sąmoningumą“ (Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius, 509). Didaktinė proza atspindi ne tik svarbiausius Švietimo epochos principus, bet ir tuometinės lietuvių visuomenės vertybes. Į Lietuvą didaktinė proza ateina per vertimus, sekimus, o taip pat rašoma ir originalioji kūryba. Žymiausi didaktinės prozos kūrėjai (taip pat vertėjai ir sekėjai): Juozapas Rupeika (1789 – 1854), Simonas Daukantas (1793 – 1864), Motiejus Valančius (1801 – 1875), Antanas Tatarė (1805 – 1889), Laurynas Ivinskis (1810 – 1881), Petras Gomalevskis (Gomaliauskis) (1820 – 1868), Juozapas Silvestras Dovydaitis (1826 – 1882), Mikalojus Akelaitis (1829 – 1887). Nemažą poveikį didaktinio teksto rašymui turi šios literatūros adresatas – minimalią išprusimo patirtį turintis valstietis. To meto prozos kūrėjams svarbiu rašymo kriterijumi tampa ne literatūrinis originalumas, o elementari kūrinio meninė ištara: tai, kas parašyta, adresatui privalu būti elementaru, aiškiai suprantama. Prisiderinant prie skaitytojo suvokimo lygio, jo mentaliteto 4 didaktinės intencijos dažnai išreiškiamos gyvu pavyzdžiu – literatūriniu portretu (veikėju, personažu). Apie literatūrinį portretą yra kalbėta rusų literatūros tyrinėtojo V. S. Barachovo knygoje „Literatūrinio portreto menas“. Kritikas teigia, kad terminas „portretas“ pirmiausia reikalingas literatūros personažo išvaizdai žymėti (Barachovas, 1976, 7). Anot jo, literatūros kūrinio herojaus paveikslas ne išgalvotas, o paimtas iš realios tikrovės ir atsiskleidžia tam tikruose teksto „rėmuose“. Toks literatūrinis portretas vaizduojamas memuaruose, biografijose ir pan. Literatūrinis portretas – realaus asmens, pavyzdžiui rašytojo, politiko, dailininko, charakteristika, perteikta grožinei literatūrai būdingais vaizdais, kuriuose dokumentų autentiškumas papildytas vaizduotės sukurtomis detalėmis (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003, 592). Anot V. S. Barachovo, rašytojas literatūrinį portetą vaizduoja tam tikroje erdvėje – kūrinio siužete, kuriame tas vaizduojamas herojus tarsi „gyvena“. Būtent tokiame meniniame vaizde veikia „gyvas“ žmogus. Čia jo individualumas, nepakartojamumas, mąstysena, charakteris atsiveria kalbant, galvojant, taip pat veikaint; tam tikrose situacijose. Pasak Barachovo, herojų vaizduojant skirtingais būdais, atsiveria jo individuali gyvensena (žr. Barachovas, 1976, 6 – 7). Taip pat portretas – dailės kūrinys, vaizduojantis konkretų žmogų. Be išorinio panašumo, jame turėtų atsispindėti ir portretuojamojo psichologinės ypatybės. Portreto funkcija – atvaizduoti ir įamžinti tam tikrą asmenį (Universalusis meno žodynas, 1998, 360). Šiuo atveju grožinio kūrinio literatūrinis portretas lygintinas su dailės kūrinyje portretuojamo asmens išore (vizualinis vaizdas). Čia portretuojamo asmens veidas, jo išraiška, mimika, visos figūros poza, drabužiai įgauna tam tikrą prasmę. Iš jų galima spręsti apie žmogaus charakterio bruožus, gyvenseną. Anot A. Dauguviečio, „tapydami portretus, įvairių epochų dailininkai siekė ne tik perteikti žmonių išorę, bet ir dvasinę, psichologinę būseną, charakterio bruožus, socialinę padėtį, net kultūros atspindžius“ (Dauguvietis, 2005, 4). Galima teigti, jog rašytojai grožinėje literatūroje taip pat „piešia“ personažų paveikslus, tačiau – žodžiais. Skaitant literatūrinį tekstą kartais galima tarsi regėti veikėjus – „gyvus paveikslus“. Šio magistro darbo objektas ir yra didaktinių tekstų įvairios strategijos (minėti Barachovo skirtingi būdai, kurie padeda atverti individualią herojaus gyvenseną), kuriomis pasinaudoję rašytojai sukuria literatūrinius portretus XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje. Tai, kad XIX a. rašytojams didaktams nebuvo labai aktuali meninė kūrinių pusė, nebuvo svarbus ir literatūrinis originalumas dažnai pastebi daugelis kritikų. Jie (V. Auryla, V. Vanagas, V. Zaborskaitė, A. Zalatorius ir kt.) nurodo tik pačias bendriausias, pasikartojančias kūrinių ypatybes: 1) apsakymo siužetą didaktai grindė įvykiu ir situacija, kurių gera ar bloga baigtis piršo moralistinę išvadą; 2) pasakojama stengiantis sukelti įvykio autentiškumo iliuziją; 3) ypač 5 populiarios didaktinės apysakos, kurių siužeto pagrindas – kelionė; 4) didaktinių apsakų herojai vaizduojami klasicistiniu būdu (juoda-balta). Būtent pastasis teiginys komplikuoja tokį šio darbo tikslą – įrodyti, jog XIX a. lietuvių didaktinės prozos veikėjai vis dėlto ne vien tik schematiški, šabloniški, ir ypač – kuriami ne vien tik klasicistiniu būdu juoda-balta. XIX a. lietuvių didaktinės prozos kūrėjų gebėjimus sukurti ypač „gyvus“, iš dalies individualizuotus, įdomius literatūrinius portretus bus stengiamasi parodyti atskleidžiant kuo daugiau būdų, kuriais tie veikėjai ir kuriami. Tikslui pasiekti išsikeliami uždaviniai – pateikti kuo daugiau literatūrinio portreto kūrimo strategijų: veikėjų išorės dominantes; jų vidaus vaizdavimo dominantes, pasitelkiant įvairius teksto elementus; buities kultūrą; taipogi tipizuotus portretus padedančias sukurti strategijas ir net modernumo gaires, leidžiančias sukurti pačius įdomiausius personažus. Bus stengiamasi atskleisti, jog tokiais įvairiais būdais kurdami literatūrinius portretus didaktinės prozos rašytojai ne tik įrodo savo didaktines intencijas, bet sukuria didžiulę galeriją įdomių, ne vien tik griežtai teigiamų arba neigiamų personažų. Literatūrinių portretų kūrimo strategijoms atskleisti pasirenkami tipiškiausi ir žinomiausi XIX a. lietuvių didaktinės prozos kūriniai: 1. Jano Chodzkos „Jonas iš Svisločės“ (1823); 2. Simono Daukanto „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“ (apie 1846); 3. Antano Tatarės „Pamokslai gražių žmonių“ (1849) 4. Antano Tatarės „Šventa ir pagirta roda“ (1849); 5. Petro Gomaliauskio „Aplankymas seniuko“ (1853); 6. Juozapo Silvestro Dovydaičio „Šiaulėniškis Senelis“ (1860 – 1864); 7. Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1864); 8. Motiejuas Valančiaus „Paaugusių žmonių knygelė“ (1868); 9. Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ (1869); 10. Motiejaus Valančiaus „Pasakojimas Antano Tretininko“ (1872). Magistro darbo struktūrą sudaro septyni skyriai. Pirmame darbo skyriuje lietuvių didaktinė proza pristatoma Švietimo epochos kontekste. Taip pat šiame skyriuje apžvelgta literatūrinio portreto raida bei apibrėžiamas jo terminas. Trečiasis darbo skyrius plačiausias, nes čia nagrinėjami visi pagrindiniai būdai, kuriais kuriami literatūriniai portretai. Aptariama, kokios pasirinktos strategijos padeda sukurti teigiamus, o kokios – neigiamus didaktinės prozos veikėjus. Ypač domimasi modernesnėmis priemonėmis, nes jos leidžia sukurti itin įdomius ir gana neįprastus personažus XIX a. didaktinėje prozoje. 6 Rašant darbą bus paisoma V. Kavolio nuomonės: „nagrinėdamas skirtingus autorius naudojiesi metodika, kokios reikalauja tekstas, kuri atrodo vaisingiausia“. Tad remtasi keliais metodais: 1) interpretaciniu metodu (jis pasitelktas bene dažniausiai); 2) lyginamuoju metodu, padedančiu pastebėti skirtingus XIX a. rašytojų didaktų naudojamus būdus, kuriant literatūrinius portretus; 3) sociokultūriniu; 4) darbe labai svarbus istorinis kūrinių nagrinėjimo principas, padedantis užčiuopti reikšmingas didaktinio teksto savybes. Taigi literatūrinių portretų analizė yra tarpdiscipliniško pobūdžio. Temos naujumas. XIX a. lietuvių didaktinė proza tyrinėta gana plačiai. Tačiau, kaip pastebėta darbo pradžioje, daugelis kritikų (V. Auryla, V. Vanagas, A. Zalatorius, V. Zaborskaitė) nurodo tik pačias bendriausias, pasikartojančias didaktinių kūrinių ypatybes. Apie literatūrinių portretų kūrimo strategijas XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje nėra atskirai kalbėta. M. Valančius, kaip bandantis įveikti didaktinės prozos žmogaus vaizdavimo šabloną, iš lėto sukantis psichologinio vaizdavimo linkme, aptariamas J. Jasaičio knygoje „Motiejus Valančius“ (1994). Vienu ar kitu aspektu apie literatūrinius portetus didaktinėje prozoje kalba Džiuljeta Maskuliūnienė, Dalia Striogaitė, Vytautas Vanagas, Leonas Gineitis ir kiti. Literatūrinių portretų analizei labai svarbus buvo ir istorinis požiūris, platesnis socialinis konteksto nusakymas. Remtasi tokiais istorijos ir sociologijos darbais: Vytauto Kavolio „Moterys ir vyrai“, Dalios Marcinkevičienės „Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“, R. Praspaliauskienės „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“ ir kitais. XIX a. lietuvių didaktinė proza, nors ir glaudžiai susijusi su klasicistiniu veikėjų vaizdavimu, dažnai atsiveria ir naujais požymiais – naudoja vis įvairesnes strategijas literatūriniams portretams sukurti (aktuali profaniškoji žmonių pusė). Todėl didaktinės prozos literatūrinių portretų vaizdvimo dominantes norisi pristatyti platesniame literatūros istorijos kontekste. Lietuvių literatūrinio portreto raida: nuo K. Donelaičio iki XIX a. didaktinės prozos Žmogus (bendriausia prasme) visada yra pagrindinis literatūros objektas, - teigia rusų literatūros tyrinėtojas D. Lichačiovas (Lichačiovas, 1987, 3). Šis tematinis, ideologinis literatūros aspektas taip pat svarbus ir lietuvių literatūroje. Čia žmogus, pesonažas, veikėjas (eilėraštyje – 7 subjektas) įgauna tam tikrą apibrėžimą – literatūrinį portretą. Darbo temos formuluotėje yra ir kitas svarbus aspektas: norėta kalbėti ne tik apie literatūrinį portretą, bet apie jo kūrimo strategijas, t. y. vaizdavimo būdus, kelius. Išsamesnė literatūrinių portretų kūrimo perspektyva, jų vaizdavimo pasikeitimai neišvengiamai reikalauja platesnės istorinės perspektyvos lietuvių literatūroje. Sauliaus Žuko teigimu, „panašiai kaip ir kitose literatūrinėse tradicijose, ankstyvasis Lietuvos raštijos etapas nėra sureikšminęs personažo ar pasakotojo individualybės“ (Žukas, 1995, 10). Literatūrologo manymu, atskiro žmogaus paveikslas dar nėra svarbus ir Donelaičiui – „jo kūrybos personažai emblemiški, pasakėtiški“ (ten pat). Tačiau sutelkus dėmesį į „Metuose“ (XVIII a.) vaizduojamus personažus, aiškiai matyti ir naujai, skirtingai negu to meto literatūrinėje tradicijoje traktuojami personažai. Dažnai į pagrindinį poemos planą iškyla „gyvi“, individualizuoti personažai, su jiems būdingais charakterio bruožais. Tokie veikėjai sukuriami pasitelkiant gyvenimo įvykius, įspūdžius, taip pat jų kalbą bei įvairius ginčus, situacijos konfliktiškumą. Tiesa, Donelaitis neišvengė veikėjų schematiškumo ir epizodiškumo. Leono Gineičio teigimu, „kai kurie „Metų“ veikėjai pasirodo tik su vienu kuriuo chrakterio bruožu“ (Gineitis, 1990, 309). Pasakėčioje galima būtų įžiūrėti tradicinį klasicistinį veikėjų schematiškumą: apsileidėliai, nevalyvi vs pamaldūs, „viežlybieji“ būrai. „Tačiau, aptariant Donelaičio pasiekimus ir jo duoklę literatūrinei epochos tradicijai charakterių kūrimo srityje, privalu dar turėti galvoje esmines „Metų“ ypatybes – tematikos pobūdį, kūrinio žanrą, siužetinę struktūrą“ (ten pat). S. Žuko teigimu, kitaip – neemblemiškas, neschematiškas subjektas atsiveria Jurgio Ambraziejaus eilėraštyje „Esu sau žmogelis“ (XIX a. pr.). „Suprantama, ši frazė – tai ne moderni žmogaus individualizmo išraiška: esu žmogus sau, tačiau šiandieniniu požiūriu atrodo, kad judama būtent šia kryptimi“ (Žukas, 1995, 114). Šio subjekto paveikslą Žukas siūlo aiškintis dvejopai: arba kaip aukštą savimonės lygį pasiekusį sau žmogelį, arba kaip už valstiečio kaukės besislepiantį, teisingo gyvenimo taisykles išmanantį kunigą. Pabrėžos sau žmogus jau ne visiškai ištirpsta savo veikloje, jis turi savo tikslą ir jį realizuoja. Daugiau nesvarstant minėtų kūrinių meninio lygio, norėtųsi palyginti jų literatūrinius portretus su XIX a. lietuvių didaktinės prozos portreto. Kaip matyti, istorinis literatūrinio portreto vystymosi procesas yra painus ir sudėtingas. Nauja meninė vaizduosena pradeda reikštis laipsniškai, jau vyraujančiose tradicijose. Didaktinė proza, nors ir susijusi su literatūrine epochos tradicija (veikėjų ištirpimas kolektyve susiliejant su jo interesais – nuolatinė XIX a. lietuvių literatūros svarstymų tema), iš esmės sukūrė ir individualumu, psichologiškumu pasižyminčių literatūrinių portretų. Kaip ir Donelaičio atveju, tik iš pirmo žvilgsnio žiūrint, didaktinės prozos veikėjai skirstytini vien į teigiamus ar neigiamus. Įvairūs vaizdavimo būdai juos leidžia vaizduoti kur kas išsamiau, įtikinamiau, gyviau. Šiuolaikinės literatūros požiūriu vargu ar verta analizuojamos prozos personažus laikyti vien tik schematiškais, šabloniškais. Visa tai iš dalies nulemia kūrinių tematika 8 (moralinės intencijos), literatūros pobūdis bei siužetai (paprasti, kad suprastų XIX a. kaimo žmogus). Turint tai omenyje, ir XIX a. lietuvių didaktinės prozos literatūriniai portretai gana įdomūs, nes vaizduoja tai, ką mes dabar vadiname „žmogumi“. 9 II. Pagrindinės XIX a. didaktinės prozos literatūrinio portreto kūrimo strategijos: 1. Veikėjų išorės dominantės XIX a. lietuvių didaktinė proza gana įvairiapusiška. Čia ryškiai matyti didaktų prozininkų iškeliama moralinė krikščioniškoji problematika, taip pat didaktinė proza sudaro ir ryškų, spalvingą XIXa. pasaulietinio gyvenimo koncentrą. Kaip teigia Dž. Maskuliūnienė, „didaktiniame tekste jau veikia ir įspūdinga veikėjų galerija: vaikai, seneliai, moterys ir vyrai, kunigai, elgetos, davatkos, caro armijos kareiviai, smuklininkai, čigonai ir meškininkai...“ (Maskuliūnienė, 2005, 35). Literatūrologė pastebi, jog „visi šie paveikslai dvelkia kažkokiu sunkiai nusakomu autentiškumu. Lietuvių didaktai nupiešė kaimo bendruomenės paveikslą“ (ten pat). Kadangi autoriams vis dėlto rūpėjo kūrinio įtaigumas, buvo naudojami įvairūs būdai literatūriniams portretams sukurti. Dauguma kritikų (L. Gineitis, J. Riškus, V. Vanagas, A. Žentelytė ir kt.) pabrėžia, jog vis dėlto tie sukurti paveikslai neturi psichologinių ar filosofinių gelmių: „Vyraujant iliustratyviam pasakojimui, negalėjo ir veikėjai įgyti psichologinių charakterio bruožų“ (Gineitis, 1972, 271). Minėta sritis XIX a. didaktams dar nebuvo prieinama. Tad natūralu, kaip pastebi Leonas Gineitis, jog paveikslams sukurti dažniausiai buvo naudojamas paprasčiausias būdas – jų išorės nusakymas: „Ankstyvojoje mūsų prozoje daugiau tenkinamasi išorine veikėjo charakteristika: nusakoma jo išvaizda, drabužiai ir pan.“ (ten pat). Tačiau po šiuo veikėjų išorės nusakymu slypi kur kas daugiau. Rašytojų didaktų literatūrinio portreto kūrimo principas artimas dailininkų išsikeltiems reikalavimams: „Tapydami portretus, įvairių epochų dailininkai siekė ne tik perteikti žmogaus išorę, bet ir dvasinę, psichologinę būseną, charakterio bruožus, socialinę padėtį, net kultūros atspindžius“ (Dauguvietis, 2005, 4). Neabejotinai tokie literatūriniai portretai turėjo pasitarnauti ir elementariems didaktiniams tikslams – skaitytojui pateikti gerą arba blogą pavyzdį. 1. 1. Aprangos kodas Daugeliui XIX a. lietuvių didaktinės prozos kūrinių aprangos kodas parankus, ypač – kuriant literatūrinius portretus. Būtent apranga veikėjai apibūdinami bene išsamiausiai bei sodriausiai. Apie veikėjų vidinį pasaulį kalbama dar atsargiai, o gana vaizdingi aprangos 10 aprašymai apie personažą pasako daug. Tai XIX a. rašytojams didaktams buvo bene labiausiai prieinama galimybė kuo išsamiau, vaizdingiau apibūdinti personažus. Kai veikėjų literatūriniai portretai kuriami pasitelkiant aprangos kodą, neišvengiamas buvo vadinamasis „juoda – balta“ vaizdavimo principas. Anot Leono Gineičio, išorinę veikėjo charakteristiką „sąlygoja išankstinė racionalistinė schema: teigiamas veikėjas gauna teigiamus išviršinius (ryškinta mano – J. B.) bruožus, neigiamas – neigiamus“ (Gineitis, 1972, 271). Tai akivaizdu P. Gomaliauskio apysakoje „Aplankymas seniuko“. Čia neigiamų veikėjų gyvenimo būdas tiesiogiai siejamas su jų išvaizda. Pavyzdžiui: „Viduj vaikai brudni, nenuprausti, storais, juodais ir nudriskusiais marškiniais apvilkti, neiššukuoti, pilvai pliki. Motina pati juoda, su suveltais plaukais“ (AS, 185). Analogiškas ir namų šeimininko (tėvo) paveikslas. Atgrasi šios šeimos išvaizda – tarsi nuoroda apie jų netinkamą elgesį. Tai tinginiai, girtuokliai, „bedieviai“ žmonės: „Smūtnas tas buvo akiveizdas, o dar smūtnesnis, pamislijus ant to, jog tos mizerystės ir tų visų nesčėsčių patys gaspadoriai buvo pričyna. Ant paties akiveizdo širdis pusiau sprogsta“ (AS, 186). Įdomu pastebėti, jog teigiamųjų (pagal apsirengimo būdą) veikėjų pasaulis XIX a. didaktinėje prozoje atskleistas žymiai meniškiau. O neigiamieji, kaip aiškėja ir iš pastarojo pavyzdžio, veikėjai atrodo tarsi „degradavę“ iki daiktų lygmens, jie daugiau egzistuoja, negu gyvena. Pavyzdžiui: „Užkrapinęs ant akmens, būdavo, susikuls kaktą ir, visas kruvinas, kaip meitėlis tvarsosi po griovius ir liūgus

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 23857 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • I. Įvadas..3
  • II. Pagrindinės XIX a. didaktinės prozos literatūrinio portreto kūrimo
  • strategijos:
  • 1. Veikėjų išorės dominantės. 9
  • 1. 1. Aprangos kodas.9
  • 1. 2. Žmogaus išvaizdos aprašymas15
  • 2. Veikėjų vidaus vaizdavimo dominantės20
  • 2. 1. Įvykiai ir poelgiai. 20
  • 2. 2. Dialogai, monologai.26
  • 3. Buities kultūra – žmogaus portreto charakteriologinė priemonė.30
  • 4. Tipizuotas XIX a. didaktinės prozos literatūrinis portretas.37
  • 4. 1. Tipiškiausi literatūriniai portretai (mokytojas, didaktas)..37
  • 4. 1. 1. Išmintingas prašalaitis37
  • 4. 1. 2. Klebonas40
  • 4. 2. Hagiografija kaip tipizavimas.44
  • 5. Modernumo ženklai XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje48
  • 5. 1. Veikėjų individualizacija..49
  • 5. 2. Kūniškumo aspektas52
  • III. Išvados..57
  • IV. Summary.60
  • V. Šaltiniai ir jų sutrumpinimai..62
  • VI. Literatūra63

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
PDF dokumentas (.pdf)
Apimtis
65 psl., (23857 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvių kalbos bakalauro darbas
  • 65 psl., (23857 ž.)
  • PDF dokumentas 485 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį bakalauro darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt