Žmogaus dvasinis taurumas XX a. pr. lietuvių prozoje

Visais laikais daugybė lietuvių autorių savo kūriniuose aprašydavo ne tik išorinį vaizdą, kuriame visuomenė pateikiama plačiu mastu, bet ir asmens vidinį „aš“. Vis dėlto to paties laikotarpio kūrėjų darbuose žmogaus vidinis pasaulis išties skyrėsi. Skirtumus galime pastebėti tarp realizmo epochos rašytojo Jono Biliūno ir XXa. pradžios neoromantikės Marijos Pečkauskaitės kūrybos. J.Biliūno novelėje „Kliudžiau“ žmogaus dvasinis taurumas atskleidžiamas per kaltės suvokimą ir mokymąsi iš savo klaidų, o M. Pečkauskaitės apysakoje „Sename dvare“ žmogaus poelgiai laikomi didingais, kada jis pasiryžta keisti kitų žmonių likimą.
Realisto Jono Biliūno kūryboje žmogų daro taurų pamokos, kurių išmokstama išgyvenus kaltę. Biliūnas literatūros istorijoje laikomas lyrinio pasakojimo pradininku, nes visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, o į vidinį konfliktą. Kadangi jo tikslas buvo mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti grožio ir gėrio jausmą, atskleisti tikrovę, savo novelėse jis vaizdavo ne tik gerus gyvenimo reiškinius. Žiaurios realybės vaizdą perteikia novelės „Kliudžiau“ scena, kurioje dar visai jaunas berniukas nušovė baltą katytę. Taip negailestingai buvo pasielgta su bejėgiu gyvūnu, nes jis silpnesnis ir niekam nereikalingas. Būtent po šūvio atsiskleidžia berniuko psichologinė būsena, kuri ir yra svarbiausia lyrinės prozos savybė. Vaikas šiuo poelgiu norėjo įrodyti, kad yra pakankamai subrendęs ir pritampa prie visuomenės, kadangi elgiasi taip, kaip suaugusieji pasielgtų-atsikrato gležnesnės ir silpnesnės gyvybės. Nesunku suprasti, jog po šūvio, pamačius besikankinančią katytę, berniuką pradėjo griaužti sąžinė, kuri neleido net tris dienas išeiti laukan. Vaikas nesugebėjo suvaldyti savo jautrumo ir nusprendė, kad tai buvo „vienatinis šūvis“. Šūvis tapo sėkmingas, kadangi kliudė ne tik katytę bet ir vaiko širdį. Berniukas suprato, jog nevalia atimti gyvybės iš silpnesnio ir šią pamoką reikia prisiminti visą gyvenimą. Taigi, Jonas Biliūnas savo kūryboje atskleidžia, kad suvokus dramatišką savo poelgį, viskas apmąstoma. Gebėjimas pripažinti savo nuodėmes ir jų nekartojimas ateityje -vienas iš taurumo aspektų.
Kiek kitaip žmogaus vidinio pasaulio taurumą suvokė neoromantikė Marija Pečkauskaitė ir apysakoje „Sename dvare“ pavaizdavo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!