Lietuvių literatūrinė kalba XIX amžiaus I pusės Lietuvoje

TURINYS
I. Įvadas ..................................................................................................3
II. Lietuvių literatūrinė kalba XIX a.I pusės Lietuvoje.............................4
1. XIX a. lietuvių literatūrinė kalba istoriniame kontekste.................4
2. Literatūrinės kalbos gryninimas ir norminimas ...............................6
3. Tarmių vartosena XIX a.I pusės lietuvių literatūrinėje kalboje........9
4. Žymiausi XIX a.I pusės literatūrinės kalbos puoselėtojai...............11
4.1. D.Poška................................................................................11
4.2. S.Stanevičius........................................................................12
4.3. S.Daukantas.........................................................................13
III. Išvados.................................................................................................15
IV. Literatūros sąrašas...............................................................................16
ĮVADAS
Pasirinkto darbo tema- “Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. I pusės Lietuvoje”. Ši tema yra pakankamai aktuali ir įdomi filologams, leidžianti labiau įsigilinti į XIX amžiaus literatūrinės kalbos raidą bei panagrinėti su ta raida susijusias problemas.
Norint plačiau aptarti XIX a. I pusės literatūrinės kalbos raidą Lietuvoje yra svarbu išsiaiškinti termino “literatūrinė kalba” reikšmę. Šiuo rusų kalbotyroje populiariu teminu “sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo vadinama bendrinė kalba”1. Palionis J. Teigia, jog lietuvių literatūrinė kalba yra “ daugiau ar mažiau sąmoningai sunorminta lietuviškų raštų, lietuvių literatūros kalba, turinti jau keturių su viršum metų istoriją”2. Taigi, trumpai tariant, literatūrinė kalba yra rašomoji kalba.
Kadangi darbe bus nagrinėjama tik XIX amžiaus I pusės lietuvių literatūrinė kalba, tai reikia pastebėti, jog anuo metu i kalba dar tik formavosi ( kūrėsi tik kai kurie stiliai, nebuvo vieningos rašybos ir pan.). O dabartinė lietuvių literatūrinė (bendrinė) kalba yra beveik susiformavusi: tai ne tik grožinės, mokslinės, publicistinės ir kitokios literatūros, bet ir valstybinių bei visuomeninių įstaigų, teatro, mokyklų, radijo, televizijos ir t.t. kalba. Tai sunorminta, pavyzdinė kalba, kurios normas laikoma taisyklingomis, visiems privalomomis. Bendrinės kalbos gryninimo bei turtinimo rūpesčiai aktualūs ir šiandien. Todėl taisyklingu vartojimu ir norminimu šiuo metu rūpinasi Lietuvių kalbos institutas, Valstybinės kalbos inspekcija ir pan. Pastebėtina, jog literatūrinės kalbos norminimo ir taisyklingo vartojimo klausimai gvildenti ir XIX amžiaus I pusės Lietuvoje. Tai atisispindės pateiktame darbe.
Beje, nagrinėjant temą “Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. I pusės Lietuvoje” naudotasi šiais šaltiniais: J.Palionio knyga “Lietuvių literatūrinės kalbos istorija” (V,1979), Z.Zinkevičiaus “Lietuvių kalbos istorija.t-4: Lietuvių kalba XVIII-XIX a.” (V, 1990) ir kt.
Siekiant sistemingiau perteikti analizuotą medžiagą darbas suskirstytas į šias...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!