Individo ir bendruomenės santykis XX a . lietuvių prozoje (Jurgis Savickis, Jonas Biliūnas, Juozas Aputis)

Individas ir bendruomenė yra neatsiejami vienas nuo kito, kadangi kiekvienas asmuo yra tam tikros bendruomenės dalis. Kiekvienas žmogus turi skirtingą dvasinę struktūrą, intelektinio ir emocinio išsivystymo lygmenį, kurį žmogus suvokia, saugo, tobulina, įvairiai vertina ir gerbia, suprasdamas, kad jo asmenybės tapatumas skiria jį nuo kitų bendruomenės narių. Savo skirtingumu jis turtina įvairiaspalvę žmonių bendruomenę, arba atvirkščiai – jaučiasi nepritapęs ir nesuprastas. Būtent tai nulemia santykį tarp individo ir bendruomenės, kuris kartais, dėl žmonių skirtingumo yra nesuderinamas. Iškyla svarbus klausimas: kas yra svarbiau ar atskiras individas bei jo gerovė, ar visa bendruomenė? Asmens ir bendruomenės santykis visais laikais buvo labai aktualus klausimas. Šio ryšio samprata atsiskleidžia ir XXa. lietuvių literatūroje. Taigi, šiandien savo kalboje atskleisiu, koks santykis tarp atskiro asmens ir bendruomenės atsiskleidžia Jurgio Savickio, Jono Biliūno ir Juozo Apučio kūriniuose.
Bendruomenėje gyvenantis žmogus, gali pražūti – tai priklauso nuo bendruomenės požiūrio. Kartais žmogus dėl savo individualumo neįstengia pritapti prie bendruomenės, kurioje gyvena, o tai nulemia nelaimingą asmens ateitį. Šią problemą analizavo ir Jurgis Savickis. Tai ryžtingiausias XX a. pradžios lietuvių prozos atnau­jintojas, lietuvių diplomatas ir modernistas. J. Savickio novelėje „Fleita“ vaizduojamas tragiškas pagrindinio novelės veikėjo, išsilavinusio fleitininko Žiogo likimas. Dėl ligos jis negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. Nelaimė Žiogą privertė ieškoti pagalbos pas savo giminaičius, kurie nėra tokie išsilavinę žmonės, kaip jis. Čia yra gretinamos dvi erdvės – kaimo ir miesto. Vaizduojamas miestiečio gyvenimas kaimiškoje aplinkoje ir kaimiečių požiūris į miestietišką kultūrą, šių dviejų erdvių nesutaikoma priešprieša. Todėl prisiglaudęs pas giminaičius, miestietis Žiogas nesugeba pritapti prie jų gyvensenos. Kaimo aplinkoje, priešingai nei mieste, Žiogas jaučiasi visiškai nesaugus ir neužtikrintas. Atsiskleidžia aiškus kontrastas tarp miestiečio inteligento ir paprasto kaimiečio. Pirmasis Žiogo susidūrimas su kitu pasauliu – susitikimas su ūkininku. „...Ūkininkas numojo savo vailokuota ranka...“, „Žiogas gracingai nusilenkė, pasakė savo pavardę...“ . Pasakotojas Žiogo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!