S. Kierkegoro kenčiantis žmogus ir F. Nyčės antžmogis

FVM- II k.
Siorenas Kierkegoras ir Fridrichas Nyčė, - mano manymu, pačios ryškiausios ir didžiausio dėmesio vertos XIX a. asmenybės. S.Kierkegoras - „vienas iš pagrindinių egzistencializmo teorinių pirmtakų“ (1), pasak jo, kiekvieno asmens pagrindas yra Dievas. F. Nyčė - „mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais masteliais“(2), išsiskiriantis netradiciniu, bet labai drąsiu ir kategorišku mąstymo būdu. Tai filosofai, kurių darbus skaitydami vieni be galo žavisi, kiti taip pat stipriai smerkia.
Tikriausiai nenuginčijamai galiu teigti, jog Kierkegoras yra priešinga Nyčei asmenybė, kas mane ir paskatino išsamiau jais ir jų literatūra pasidomėti.Tačiau, pasidomėjusi filosofų biografija, pradžios filosofija, tiksliau kalbant, pasiknaisiojusi po jų asmeninį gyvenimą, aptinku ir bendrų dalykų, siejančių, atrodytų, nelygintinus mąstytojus. Man buvo labai įdomu sužinoti, kas lėmė jų kategoriškas nuostatas - Kierkegoro teigti Dievą, Nyčės - neigti jį. Nesuklydau spėjusi, jog abu filosofai taip mąstė jau vaikystėje, o Kierkegorui tai atėjo dar iš jo tėvo vaikystės.
Pasak S. Kierkegoro šeimos biografijos faktų, tiek jo tėvas, tiek pats S. Kierkegoras bei tolimesnės kartos - niekas negalėjo būti laimingais, negalėjo džiaugtis gyvenimu.Gyvenimo prasmę įžvelgė tik pasiaukojime, kančiose ir Dievo garbinime. Kyla klausimas - kur viso šito priežastis? Biografija byloja, kad tai prakeiksmas. Dar S. Kierkegoro tėvo, Michaelio Pederseno Kierkegoro vaikystėje įvyko didžiulė tragedija, kada jis , neturtingas piemuo, apniktas nevilties nebeištvėrė ir prakeikė Dievą už tai, jog šis leidžia vaikui kentėti tokias kančias. Nei vienas neabejotų, jog už tokį piktžodžiavimą galima tikėtis tik Dievo bausmės. Tačiau bausmę šiuo atveju susikuria pats žmogus. Po šio prakeiksmo Michaelis Pedersenas liko „apdovanotas
1. Filosofijos istorijos chrestomatija, V.,1974, 100.
2. F. Nyčė „Rinktiniai raštai“ , V.,1991, 5.
turtais, itin gabiais vaikais, visuotine žmonių pagarba - ir tada jį apėmė didžiausia baimė“(3).
Šitas žmogus ir visi jo palikuonys visąlaik jautė kaltę, savo gyvenimą įsivaizdavo tik nuolatiniame bausmės laukime. Todėl ir S. Kierkegoras įsitikinęs, jog išsipildžius visoms svajonėms, žmogus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!