Šopenhauerio pažinimo sistema ir etika

Šopenhauerio pažinimo sistema ir etika Turinys Įvadas 1. Pažinimo sistema. 1.1 Valia kaip daiktas savaime ir valios objektyvacijos. 2. Etika 3. Estetika Literatūra Įvadas Visose epochose filosofai mastė absoliutą, kuris suteikdavo jų apmąstymams pagrindą ir užtikrindavo tų filosofų aprašomo pasaulio būtį. Toks mąstymas klestėjo iki XIXa, kuriame Schopenhaueris ir kiti to meto mąstytojai vien tik numatė absoliuto buvimą, o visas pasaulis pasidarė tikras dėl jį sudarančių vaizdinių ar reiškinių. Filosofijos istorijoje ši era vadinama “reliatyvizmų” amžiumi, nes prieš ją vyravo vien tik metafizinė absoliuto samprata. Metafizinė tradicija, kuri prasidėjo kartu su Aristoteliu klestėjo daugiau nei dvidešimt tūkstantmečių. Metafizikai aiškiai apibrėžė, kas yra metafiziniai daiktai, todėl jie buvo tokie pat akivaizdūs ir pavaldūs saviems principams kaip ir fiziniai daiktai. Tokio absoliuto kaip vienio pagrįstam mąstymui pirmasis kelią užkirto Kantas, kuris daikto savaime mąstymą pavadino “nepagrįstu”. Tačiau ir tokia Kanto logika leido vėlesniems mąstytojams nepagrįstai mąstyti absoliutą, t.y. kaip neapibrėžtą vienį Taigi,filosofijos istorijoje atsirado dvi priešingos absoliuto sampratos – metafizinė apibrėžto vienio samprata ir antimetafizinė neapibrėžtos jėgos samprata, kuri dažniausiai net nemąstoma, bet juntama. Schopenhauerio vieta šioje supaprastintoje schemoje nėra visiškai aiški. Filosofas laikė save kantininku ir demonstratyviai neapkentė Hėgelio. Tačiau šopenhaueriška Valios savižina yra gana artima hėgeliškai Dvasios savižinai ir taip pat jo filosofija yra artima romantiniai minčiai. Būdamas kantininku, Schopenhaueris nesilaikė Kanto formalistinės bei rigoristinės filosofijos nuostatų. Todėl Schopenhauerio voliuntaristinė mintis turėtų būti priskiriama antimetafiziniai filosofijai, kurios išeities taškas yra Kanto filosofijos pamatiniai struktūros elementai, o pabaiga – begalinė absoliuto sklaida, kuri būdinga rytietiškai mąstymo tradicijai. Todėl Schopenhauerio filosofija yra gana prieštaringa formalistinėje logikos kalboje. Tai rodo ir “tekančio absoliuto samprata, t.y. amžinojo tapsmo valia. Esminis Schopenhauerio atramos taškas yra valia, kurios vaizdinį akivaizdžiai mums pateikia tik vienas reiškinys – mūsų kūnas. Schopenhauerio skepticizmo vengimas pasireiškia šios formulės pritaikymu visiems pasaulio kūnams. Tokiu būdu suformuojamas valios pačios savaime metafizinis konstruktas, kuris primetamas principo pavidalu, kaip neišvengiamas kintamų reiškinių ir norų tekėjimas. Tai sudaro principinę pasaulio esmę. Tai, jog valia iš tikrųjų yra mums parodo mūsų pačių norai, kuriuos kaip ir kitus vaizdinius mes galime pažinti. Norai kaip objektai suponuoja subjektą, t.y. mus pačius, be kurio nebūtų objektų, o be jų nebūtų subjekto. Toks subjekto ir objekto vienumas yra valios pačios savaime esmė. Priklausomai nuo to, kiek aiškiai pasirodo tas vienumas mūsų vaizdiniuose, Schopenhaueris sudaro skirtingų pakopų valios objektyvacijas. Taigi, formaliai visa mąstytojo filosofija skyla į valią kaip daiktą savaime ir valios išraiškas, t.y. vaizdinius. Tačiau valios pačios savaime vaidmuo filosofijoje nėra visiškai aiškus, bet vien tik vaizdinių kaita sudaro visa ko esmę. Todėl Schopenhauerio filosofijos forma primena Kanto filosofiją, bet turinys esmingai skiriasi. Abu mąstytojai daiktą savaime pripažįsta nepažiniu, o vaizdinį laiko vieninteliu pažinimo objektu. Tačiau Kanto filosofijoje daiktas savaime duoda pagrindą kategorijoms, jas apibrėžia, o Schopenhauerio – daiktas savaime vien tik išsireiškia. Valia lieka šio filosofo minčių kontekste ir vien tik vaizdiniai sudaro filosofijos gnoseologinę, etinę ir estetinę prasmę. 1. Schopenhauerio pažinimo sistema. “Yra pati aukščiausia apriorinė tiesa – visa, kas duota pažinti, taigi visas šis pasaulis yra tik objektas, susijęs su subjektu, stebinčiojo stebinys, vienu žodžiu – vaizdinys. Ši taisyklė galioja ir laikui, ir erdve, ir priežastingumui. Visas pasaulis priklauso nuo subjekto. Šios tiesos išaiškinimas – “pasaulis yra mano valia”.”1 Schopenhauero pažinimo sistemą sudaro subjektas ir objektas. Subjektas viską pažįsta, o pats yra niekam nepažinus. Objektas susideda iš pažinimo formų (Kanto stebėjimo formų) – laiko ir erdvės. Objektams būdinga įvairovė, nes tas pats objektas gali būti skirtingoje vietoje skirtingu laiku. Objektas ir subjektas yra vienas nuo kito priklausomi ir sudaro vaizdinį. Vaizdinio pagrindas yra objektas, todėl vaizdinys yra pažinus: “Objektas ir vaizdinys yra tas pats.”2 Schematizuojant objektą, jis susideda iš pagrindo principo formų – laiko, erdvės ir priežastingumo. Pagrindo principo formos ne visiškai sutampa su Kanto stebėjimo formom, nes Schopenhaueriui jos “būties principą”, t.y. objekto ir subjekto vieningumą ir amžiną tarpusavio santykį. Būties principo pavidalai laike reiškiasi kaip seka, o erdvėje kaip padėtis. Kitas, aukštesnis pagrindo principo pavidalas, apjungiantis erdvę ir laiką yra materija, kurią Schopenhaueris įvardija kaip pastovų priežastingumą, kai pastovumas kilęs iš erdvės, o priežastingumas – iš laiko. Šis pagrindo principas kaip ir Kanto filosofijoje egzistuoja tik intelekte. Intelekto konstruktas Schopenhauerio filosofijoje yra kiek modifikuotas. Intelektas yra suskirstytas į paprastą ir gryną, kai Kanto filosofijoje yra grynas protas ir intelektas. Paprastam intelektui būdingas priežastinis stebėjimas, o grynam intelektui – betarpiškas kūno stebėjimas. Paprastame intelekte pasaulis kaip stebinys skleidžiasi laike, pereidamas nuo priežasties prie padarinio, ir erdvėje, keisdamas savo formą. Tuo pačiu intelektas susieja erdvę ir laiką materijos pagrindo principo formoje, t.y. veiklume. Grynajame intelekte reiškinys pažįstamas betarpiškai, t.y. nereikalinga refleksija, kuri nustatytų priežasties ir padarinio ryšį. Tai yra kūno reiškinys, kuris yra aiškiausias pažinimo hierarchijoje, todėl jį galima pažinti betarpiškai. Ir vienas ir kitas intelektas pažįsta objektų veikimą. Intelektas pasako, kad pasaulis yra tikrai veikiantis. Kaip jau buvo minėta anksčiau, objektas negalimas be subjekto, kai jų tarpusavio sąveika suformuoja objektą kaip “realų”. Todėl ginčai dėl pasaulio realybės teigiant, jog egzistuoja vien tik apgaulingi subjekto vaizdiniai, Schopenhaueriui kaip ir Kantui yra beprasmiai: “Tik protui, iškreiptam postringavimų, gali šauti į galvą ginčytis dėl pasaulio realumo, ir tai visada atsitinka neteisingai taikant pagrindo principą, kuris nors ir susieja vieną su kitu visus vaizdinius, kad ir kokiai klasei jie priklausytų, tačiau niekada jų nesusieja su subjektu.”3 Taigi, vaizdinys, kurį pažįsta intelektas yra sudarytas iš objekto, paremto pagrindo principu, ir subjekto, kuris gali ir betarpiškai, ir per pagrindo principą pažinti objektą. Objekto ir subjekto ryšys yra objektų realumo pagrindas. Kadangi pažinaus vaizdinio pagrindas yra objektas, kuris gali pasireikšti skirtingom pagrindo principo formomis, vaizdinys gali būti skirstomas į kelias klases. Trumpiau tariant, objekto forma nulemia vaizdinio klasę. Scopenhaueris suskirsto juos į juslinius ir abstrakčius. Jusliniai vaizdiniai – medis, stalas, tvora it kt. veikia pagal laiko, erdvės ir priežastingumo pagrindo principo formas. Objektai egzistuoja todėl , kad intelekte yra apriorinis dėsnis, t.y. pagrindo principas, kuris jungai objektą su subjektu, ir sąlygoja pasaulio egzistavimą. Kalbėdamas apie subjekto ir objekto ryšį Schopenhaueris nėra visiškai nuoseklus, nes įveda objektyvias savybes, kurios būtinos stebėjimui – tai pačių kūnų gebėjimas veikti vienas kitą bei kūnų jautrumas bet kokiam poveikiui. Tokiu būdu, jis priskiria patiems objektams veiklumą, kuris nereikalauja intelekte esančio apriorinio priežastingumo dėsnio. Abstraktūs vaizdiniai irgi neaišku, kodėl išskiriami į atskirą klasę. Abstraktus vaizdinys, t.y. sąvoka, egzistuoja ne stebėjime, bet reflektavime. Tačiau Schopenhauerio teorijoje stebimasis pasaulis ir refleksija nėra esmingai skirtingi, o tik pažinimo hierarchijoje užima skirtingas vietas. Čia atsiskleidžia pamatinis Schopenhauerio filosofijos skirtumas nuo Kanto - pažinimas pirmojo teorijoje nėra skirstomas į abstraktų ir juslinį, bet skirstomas į aiškesnį ir mažiau aiškų, t.y. net ne skirstomas, o hierarchizuojamas. Refleksija yra stebimojo pasaulio pamėgdžiojimas, todėl ji yra mažiau tikroviška nei stebimasis pasaulis: “Sąvokas galima vadinti vaizdinių vaizdiniais. Sąvoka – savitas vaizdinys, veikiantis pagal pagrindo principo formą – santykyje su pažinimo pagrindu.”4 Sąvokos savitumas yra “veidrodinis”, nes jis priklauso nuo pažinimo pagrindo ir atspindi juslinius vaizdinius bei jų formas – laiką, erdvę ir priežastingumą. Tik teisingai atspindint juslinių vaizdinių tikrovę galima abstrakčių vaizdinių tiesa. Todėl net pagal vertę šie vaizdiniai gali prilygti vieni kitiems, todėl savo vertėmis jie irgi nesiskiria, bet yra sąlygoti vienas kito. Tikrovė labiau vertinama nei tiesa, nes: “Žmogus nukenčia, jeigu nelabai pasitiki savo intelektu ir viską palenkia proto kontrolei. Taip dažnai atsiranda sąvokos nesutapimas su realybe (sąvokos griežtumas dažnai neatitinka realybės niuansų).”5 Tokia tiesos samprata primena Platono filosofiją,kai žmogus nukenčia gyvendamas vien tik šešėlių pasaulyje. Tai yra ta pati hierarchinė metafizinė sistema, tik vertinama ne tiesa, bet tikrovė tuo pačiu “tikrumo” pagrindu. Todėl tokiomis savo idėjomis Schopenhaueris iškrenta iš Naujųjų Amžių racionalaus diskurso, bet kartu ir išlieka jame, teigdamas vaizdinių tikrumą. Taigi, vaizdinių skirstymas į klases, Schopenhauerio filosofijoje, yra pagrįstas vertybiniu matu ir todėl net mokslų taikomas pažinimas yra vertingas: “Geometrinė tiesa nėra pranašesnė už kitas tiesas, nors jos pagrindas yra loginiai įrodymai, o ne stebiniai. Tik akivaizdžiai pažinta tiesa yra vertinga.”6 Mokslai tarpusavyje yra lygiaverčiai, jeigu jie remiasi tuo pačiu abstrakčiu žinojimu, ir skirtingi, jeigu vienas mokslas taiko juslinį žinojimą, o kitas – abstraktų. Vertingiausias mokslas yra tas, kuris taiko juslinį pažinimą: “Bet koks galutinis, t.y. pirmapradis, akivaizdumas yra stebimasis.”7 Gana neįprasta yra ir filosofijos vieta šioje žinojimo hierarchijoje. Aišku, jog Schopenhaueriui vertingiausia neturėtų būti racionalistinė filosofija. Vertinga “filosofija” nesiekia akivaizdaus įrodymo kaip racionalistinė teorija ir mokslas. Filosofijos tikslas – atvaizduoti, kas yra pasaulis abstrakčiomis sąvokomis (filosofija nagrinėja tik visumas), bet tik tomis, kurios labiausiai atitinka realybę: “Filosofija yra tobulas pasaulio pakartojimas, tarsi koks jo atspindys abstrakčiomis sąvokomis, kuris įmanomas tik tuomet, kai tai, kas esmingai tapatu, suspaudžiama į vieną sąvoką, o tai, kas skirtinga, išskiriama į kitą sąvoką.”8 Pats Schopenhaueris manė, jog jis skiriasi nuo visų kitų gnoseologų tuo, kad teigė subjekto ir objekto ryšį ir taip pat objektyvų pasaulį, kuris paremtas ne vien tik pagrindo principu: “Kanto kalba, laikas, erdvė, ir priežastingumas galioja ne daiktui savaime, o tik jo reiškiniui, kurio forma jis yra. Mano kalba tai reiškia, kad objektyvusis pasaulis, pasaulis kaip vaizdinys, yra ne vienintelė, o viena, tarsi išvirkštinė pusė pasaulio, kuris turi ir visai kitą pusę, kuri yra jo vidinė esmė, jo branduolys, daiktas savaime.”9 Kalbėdamas apie pasaulio esmę, Schopenhaueris nėra esmingai skirtingas nuo prieš jį buvusių filosofų. Jis yra toks pat metafizikas kaip ir iki jo buvę mąstytojai, nors turi naujo mąstymo užuomazgų, teigdamas, jog pasaulis yra vaizdinys. Lygindamas save su Kantu, Schopenhaueris nuo jo esmingai skiriasi,. Nes Kantas daiktui savaime nesuteikė pažinimo sistemoje aukščiausio hierarchinio laipsnio – esmės. Kantui pasaulis neturi dvigubos sudėties, daiktas savaime yra, kad palaikytų jo pažinimo sistemą, o Schopenhaueriui daiktas savaime egzistuoja kaip esminga pasaulio pusė. 1.1 Valia kaip daiktas savaime ir valios objektyvacijos. Visų kūnų vaizdinių pasaulis, anot Schopenhauerio, yra nulemtas valios objektyvacijos ir valios pačios savaime. Kūnas yra valios objektiškumas, o kūno veiksmas yra objektyvuotas valios aktas10. Kūno veiksmas ir valios aktas yra skirtingo pobūdžio veikimai, kai kūno veiksmą galima pažinti kaip intelektualinį stebinį, o valios aktą galima intuityviai (kaip sako Schopenhaueris – betarpiškai) nujausti. Schopenhaueris teigia kūno ir valios tapatumą, kai kūno veiksmas veikia valią, o ši – kūną. Kūno veiksmai veikia intuiciją, o intuicija daro įtaką kūno veiksmams. Tokie poveikiai, anot Schopenhauerio, pasireiškia tik per valios objektus – malonumą ir skausmą. Ir todėl galima padaryti išvadą, kad vien tik nuolatiniai valios objektai yra kūno ir valios tapatumo jausminis įrodymas. Kūno ir valios tapatumas skiriasi nuo visų kitų tiesų – loginių, empirinių ir kt. ji nėra vieno abstraktaus vaizdinio santykis su kitu vaizdiniu, o su tuo, kas yra bendra valia. Tai yra filosofinė tiesa11. Tokia yra pamatinė Schopenhauerio filosofijos intuityvi, jausminė tiesa. Tokios tiesos įvardijimas “filosofine” Schopenhauerio filosofiją visiškai atriboja nuo racionalistinės filosofijos ir taip pat nuo metafizinės tradicijos, kurioje mąstomas vienis. Valia pati savaime ir valios objektyvacijos Schopenhaueriui yra tas pats, tik išreikšta dviem skirtingais būdais. Pirmoji išraiška – valia pati savaime – negali būti pažinta. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pažinimą sąlygoja pagrindo principas, o valia pati savaime yra už šio principo. Dėl šios priežasties valia nėra jėga, nes jėgos paklūsta dėsniams, t.y., pagrindo principui, o valia pati savaime “kyla iš vidaus”: “Kiekvienas jaučiasi esąs šitoji valia, sudaranti vidinę pasaulio esmę, ir kiekvienas suvokia kartu esąs pažįstantis subjektas, kurio vaizdinys yra visas pasaulis”12. Todėl galima padaryti išvadą, kad kiekvienas jaučiasi esąs ir “jėga” ir “valia”. Kiekviena gamtos jėga yra valios objektyvacija. Visos valios objektyvacijos, gamtos jėgos susiskirsto į pakopas, kuriose skirtingu intensyvumu pasireiškia valia pati savaime. Svarbiausias kriterijus, pagal kurį galima pažinti, kiek stipriai valia išreiškia pati save, yra kūnų individualumas. Individualumas kaip pamatinis metafizinis principas sąlygoja ir Schopenhauerio pasaulio sampratą. Didžiausia valios objektyvacija yra tame kūne, kuris yra labiausiai individualus. Geriausiai valia išreiškia save žmogaus kūne, nes pasakyti, kad valia yra pasaulio pagrindas, leidžia vien tik žmogaus kūnas bei jo motyvuoti veiksmai. Tokiu būdu, visi nežmogiški kūnai gal ir turi valią, bet ji yra mažiau išreikšta, nei žmoguje. Taip Schopenhaueris rikiuoja visą eilę valios objektyvacijos pakopų, primesdamas valios konstruktą visiems gamtos kūnams. Galima daryti išvadą, jog valia yra mažiausiai objektyvuota tame kūne, kuris labiausiai skiriasi nuo žmogaus kūno. Toks likimas ištinka visus gamtos kūnus – t.y., greičiau stichijas – vėją, lietų, žemę ir jos kristalus: “Žemiausioje pakopoje valia reiškiasi kaip aklas veržimasis, kaip tamsus, monotoniškas impulsas, betarpiškai visai nepažinus. Tai silpniausias jos objektyvacijos būdas.”13 Šioje pakopoje individualumas ne taip ryškiai pasireiškia, kaip žmoguje, o tuo pačiu mažiau pasireiškia ir valia pati savaime. Valia čia atsiskleidžia kaip tarpusavyje kovojančios gamtos jėgos. Aukštesnėje individualėjimo pakopoje Schopenhaueris išdėsto visus augalinius ir gyvulinius kūnus. Juose pasaulis reiškiasi ne vien tik kaip valios veržimasis, bet ir kaip vaizdinys. Šioje pakopoje pasaulis susidvejina į pasaulį kaip vaizdinį ir pasaulį kaip valią. Tačiau individualumas čia taip pat nėra aukščiausio laipsnio, nes gyvuliniai kūnai negali reflektuoti savo individualumo. Žmogus yra aukščiausia valios objektyvacijos pakopa. Čia valia pasireiškia ir kaip aklas veržimasis ir kaip bandymai išsaugoti savo individualumą ir giminę, ir kaip refleksija. Ši pakopa apjungia visas prieš tai buvusias, joje yra reflektuojamas individualumas, todėl joje iš esmės atsiskleidžia visas pasaulis kaip valia ir vaizdinys visais laiko momentais. Visas šis pakopų konstravimas dar visiškai neišreiškia Schopenhauerio filosofijos. Jis ne tik konstruoja, bet ir vertina. Todėl visuomet svarbu yra ne tik tai, kaip valia save išreiškia, bet ir tai, kokią savijautą ji lemia kūnui kiekvienoje pakopoje. Pirmoje pakopoje vyrauja neklystamas valios tikrumas, gyvuliams gresia paklydimas ir regimybė, o žmogui – nuolatinė kančia. Taigi, kuo labiau valia save įindividualina, tuo labiau ji save apibrėžia ir priešpastato kitiems savo pasireiškimams. Kuo radikalesni apibrėžimai, tuo didesnė tarp jų įtampa. Žmogui lemta jausti pačią didžiausią apibrėžčių įtampą ne tik tarp savęs ir kitų valios objektyvacijos pakopų, bet ir savo paties viduje. Valia žmogaus viduje neapsibrėžia kaip vientisa, bet dėl refleksijos suskyla į daugybę apibrėžtų sąvokų ir norų, todėl jam nuolat lemta kankintis. Taigi, Schopenhaueris valią atranda žmogaus veiksmuose ir visą savo filosofiją formuoja ant voliuntaristinės etikos pamato. 2. Etika Schopenhauerio etika nėra moralizuojančio pobūdžio, ji nėra teorija, kuri skatina elgtis gerai, kad tuo pačiu momentu ar vėliau būtų už tai atlyginta. Tai greičiau kančios etika, kuri moko susitaikyti su gyvenimo kančia, kurią apibrėžiame pozityviai, kaip kylančią iš apibrėžtų reiškinių kovos. Daiktas savaime Schopenhaueriui, kaip ir Kantui, yra tampriai susietas su žmogaus morale. Kanto teorijoje praktinis protas paklūsta kategoriniam imperatyvui, o Schopenhauerio filosofijoje – valia pati savaime lemia visą žmogaus elgesį ir skleidžiasi jame kaip pasimetęs intuityvus elgesys. Todėl Kantas ir Schopenhaueris visiškai nesutaria etikos klausimuose dėl skirtingos absoliuto sampratos. Nors ir vieno, ir kito mąstytojo etikose absoliutas pasireškia dorame elgesyje, ne visas žmogaus elgesys Schopenhauerio teorijoje gali būti vertinamas kaip doras: “Žmogus turi protą, kuris reguliuoja jo konkrečius veiksmus, bet jis nėra priklausomas nuo elgesio etinio vertingumo, kad elgtis protingai ir elgtis dorai yra du visiškai skirtingi dalykai.”14 I.Kanto teorijoje taip pat ne visas elgesys yra doras, bet tik tas, kuris yra racionalus ir paklūsta pareigos jausmui. Todėl tarp I.Kanto ir Schopenhauerio prasideda polemika ne dėl to, koks elgesys yra apskritai doras, bet kas racionaliame elgesyje yra nedora. Doras racionalistinis elgesys išaukština individo vertę, kada šis kategorinio imperatyvo pagalba siekia pomirtinės laimės. Schopenhaueris nėra gyvenimo ir mirties atskyrimo, kur gyvenime veikia laisva ir todėl klystanti valia, o mirtis yra idealus tikslas, kuriame valia sutampa su kategoriniu imperatyvu. Schopenhauerio ‘gyvenimas’ ir ‘mirtis’ yra tokie pat laikini reiškiniai. Valia pati savaime, kuri gali būti atpažinta reiškiniuose, atskleidžia žmogui nemirtingumą. Todėl Schopenhauerio etikoje doru elgesiu nesiekiama tikslo, kuris pagal I.Kantą galėtų būti pasiektas po mirties, bet doras elgesys neišvengiamai skleidžiasi valios pačios savaime sferoje: “Mirtis žmogaus nepalyti tik tiek, kiek jis yra daiktas savaime.”15 Tokia valios sklaida reiškinių pasaulyje atsiskleidžia kaip atskiro daikto ar veiksmo tikslingumas. Tačiau tikslingumas nesiekia pomirtinio gyvenimo šventumo (I.Kanto etikoje), bet amžino gyvenimo darnos, kai atskiri valios pasireiškimai susivienija savo esmėje, t.y., valioje pačioje savaime. Tikslingumas anot Schopenhauerio yra dviejų rūšių – vidinis ir išorinis. Vidinis tikslingumas siekia organizmo vidinių dalių darnumo, o išorinis – išorinių kūnų harmoningo santykio. Tačiau žmogaus nebegalima apibūdinti vien tik kaip darniai besivystančio organizmo, nes žmogus turi ne vien tiktai rūšinį empirinį charakterį, bet ir protu suvokiamą charakterį. Pirmasis yra kintantis, antrasis – pastovus. Dėl to, kad žmogui būdingas nelaikiškas charakteris, jis gali suvokti savo laikinumo kančią. Tačiau žmogus vienaip ar kitaip yra valios kaip daikto savaime išraiška tik skirtingo pobūdžio: “Iš tikrųjų bet kokio tikslo, bet kokių ribų nebuvimas sudaro valios savaime esmę, nes ji yra begalinis veržimasis . Valia, kai ją apšviečia pažinimas, visada žino, ko ji nori dabar, ko ji nori čia, bet niekada nežino, ko ji nori apskritai. Kiekvienas jos atskiras aktas turi tikslą.”16 Taigi, valios pasireiškimai yra priversti būti tikslingais, pasaulyje kaip vaizdinyje vyrauja būtinumas. Žmogus intelektu suvokia būtinumą, kai valios sprendiniai jam pasireiškia empiriškai. Dėl to, kad žmogui būdingas empirinis charakteris, tai kartu su juo ir vaizdinių įvairovė, kurios dėsningumai sudrumsčiami protu suvokiamo charakterio. Žmogui būdingas prieštaravimas pačiam sau. Per šį prieštaravimą skleidžiasi žmogaus laisvė. Tai yra panašu į valios kaip daikto savaime laisvę. Tačiau teorijose, laisvė reiškiasi empiriškai. Ji anot Schopenhauerio yra iliuzija, kurią lemia atsiskyręs nuo valios intelektas: “Valia savaime nepripažįsta būtinumo, ji laisva, tačiau ji įsiveržia į pasireiškimo būtinumą – čia valios prieštaravimas.”17 Jei valia prieštaringa, ji yra laisva – tai pamatinis Schopenhauerio laisvės nusakymas, nors formaliai laisvę jis apibrėžė tik negatyviai, t.y. kaip būtinumo nebuvimą. Tik tokiu atveju, kai reiškinys naikina pats save, jį galima pavadinti laisvu. Kadangi iš visų reiškinių tik žmogus pats save žudo – jis yra laisvas, o kada jis veikia empiriniame pasaulyje – priklausomas nuo pagrindo principo. Žmogus suvokia savo norus ir siekia tam tikrų tikslų, tačiau nepasiekdamas tikslo suvokia, kad tikslai yra tik iliuzijos. Gyvenimą sudaro troškimai, kuriuos pasiekus atsiranda tuštuma. Todėl ir siekiant ir pasiekus tikslus gyvenimas yra tik kančia: “Žmonės panašūs į laikrodžio mechanizmus, kurie užsisuka ir eina patys nežinodami kuriam galui.”18 Žmogus, kuris atsikrato pagrindo principo pažinimo ir atsiveria nesąmoningai betarpiškai įžvalgai, jis atranda, jog gyvenimas yra kančia. Tai lemia savižudybę. Anot Schopenhauerio ir savižudybė yra beprasmė, nors per ją ir aiškiausiai atsiskleidžia valia kaip daiktas savaime. Taigi, savižudybė yra valios teigimo reiškinys, nors žmogus iliuziškai mano, jog reiškinys yra esmė, o savižudybė išvaduos nuo reiškinio beprasmybės. Savižudis žudo kūną, bet nesuvokia, kad jis naikina tik vieną reiškinį, ne esmę. Todėl Schopenhaueris smerkia stoikiškus idealus, kuriais siekiama per savižudybę išsivaduoti nuo kančių. Ir Kanto filosofijoje valios šventumas yra galimas pasiekti tik po mirties, todėl čia kaip ir pas stoikus mirties siekiama kaip šventovės. Schopenhaueris teigia, jog žmogaus gyvenimas kaip valios objektyvacija yra betikslis ir begalinis, todėl mirtis negali išvaduoti nuo gyvenimo kančių. Tačiau laimė gyvenime yra galima, nors ir gana nuosaikiu pavidalu – vienintelė tyra laimė yra sudaryta iš menkų kančių ir mažų džiaugsmų. Nors gyvenimo esmė ir yra kančia, bet tik čia žmogus gali būti laimingas. Ypač skausmingi jausmai yra iliuziški kaip praeities įvykiai ir ateities perspektyvos. Todėl galutinė išvada skamba kiek paradoksaliai – gyvenimo esmė – laimė menkuose jausmuose. Toliau Schopenhauerio filosofijoje plėtojamos estetinės pažiūros, kur laimingiausi žmonės (menkiausiai jaučiantys) yra menininkai. 3. Estetika. Estetika – tai grožio teorija, kuri išvaduoja iš kančios etikos. Jei etika Schopenhauerio filosofijoje paklūsta kančios būtinumui, tai estetika išlaisvina nuo šio būtinumo. Ne mirtis, bet menas išlaisvina nuo gyvenimo kančių. Menas yra pažinimas, kuris smelkiasi į tai kas egzistuoja anapus įvairių santykių, yra menas. Menas pažįsta ne gamtos reiškinius ir ne juos lemiančius dėsnius, ne žmogaus elgesį ir etinius dėsnius, bet idėjas. Tai pažinimas, kuris nuo pavienių daiktų pereina prie idėjos pažinimo, kuris yra nepavaldus pagrindo principui. Todėl meninis pažinimas ne tarnauja valiai, bet ją kontempliuoja: “Mūsų požiūriu idėja yra tik betarpiškas, todėl adekvatus daikto savaime objektiškumas.”19 Tai yra bevalis pažinimas, kuriame subjektas ištirpsta, netenka savo individualumo, visa jo sąmonė lieka užpildyta vienintelio stebimojo vaizdinio. Meninis pažinimas visiškai skiriasi nuo mokslinio, kuris aiškinasi santykius ir priežasčių grandines, todėl negali pasiekti vieningos valios. Meninis pažinimas yra arti valios pačios savaime, nes menas atitraukia savo objektą nuo pasaulio įvykių srauto. Idėjos, kurias pažįsta menininkas, skiriasi nuo sąvokų ir dėsnių į kuriuos gilinasi mokslininkas: “Sąvoka yra abstrakti, diskursyvi savo srityje, visiškai neapibrėžta, o apibrėžta tik savųjų ribų, pasiekiama ir suprantama kiekvienam, kas turi protą.Idėja yra visiškai akivaizdi ir, nors atstovauja begaliniam pavienių daiktų daugyje, besąlygiškai apibrėžta: ji pasiekiama grynam pažinimo subjektui.”20 Pagauta idėja yra meno kūrinio šaltinis, o sąvoka naudinga gyvenimui ir mokslui. Meninis pažinimas yra paremtas fantazija, kuri vienija atskirus daiktus. Visas fantazijos nulemtas estetinis pažinimas yra ne vien tik empirinis, bet ir apriorinis, nes mes iš anksto žinome, kas yra gražu. Toks pažinimas aiškiausiai pasirodo genijų aplinkoje, nes paprastam žmogui daugiau būdingas valingas santykių pažinimas, o genijui – menininkui – kontempliatyvus atskirų nesusietų momentų pažinimas. Šis pažinimas nėra racionalus, nes jis nedalyvauja laike, todėl menininkai gali būti prilyginami bepročiams. Tokia estetinė žiūra būdinga ne tik menininkams, antraip Schopenhauerio estetika, kaip išlaisvinimo iš kančių menas, būtų gana siauras. Kiekvienam žmogui yra būdinga grožėtis meno kūriniais ir tai yra jo gyvenimo palaima: “Bet koks norėjimas kyla iš poreikio, - vadinasi, iš stokos, vadinasi, iš kančios . Todėl, kol mūsų sąmonė, pripildyta mūsų valios, kol mes atsiduodame geidulių antplūdžiui su jo nuolatine viltimi ir baime, kol mes esame valiojimo subjektai, niekad neturėsime nei ilgalaikės laimės, nei ramybės . Tačiau vidinis nusiteikimas atitraukia pažinimą nuo vergiškos tarnystės valiai, ir dėmesys laisvai pagauna daiktus nepriklausomai nuo jų sąryšio su valia, tai yra jie stebimi be intereso, be subjektyvumo, grynai objektyviai, visiškai jiems atsiduodant, kiek jie yra tik vaizdiniai, o ne motyvai, - tada iškart ir savaime ateina ramybė”.21 Estetinis stebėjimas Schopenhauerio filosofijoje turi dvi puses – subjektyvią ir objektyvią. Subjektyvioji pusė – tai bevalio subjekto estetinis stebėjimas, o objektyvioji – daikto kaip idėjos specifinis būvis. Subjektyvioji pusė reikalauja individo užmaršties, kuri išvaduotų nuo tikslingo pažinimo kančios. Objektyvioji pusė reikalauja idėjos, kaip betarpiškos valios objektyvacijos. Kadangi kiekviename daikte valia pasireiškia tokioje savo objektiškumo pakopoje, tai kiekvienas daiktas gali būti estetinė idėja, tai yra kiekvienas daiktas yra gražus. Tačiau kiekvienas idėjos išreiškimas turi įeiti į pagrindo principo formą ir atsiskleisti kaip materija. Tokiu būdu kiekviena idėja yra išreiškiama meno kūrinyje. Schopenhaueris skirsto menus pagal tai, kiek meno kūrinyje atskleidžiama estetiškumo idėja ir kokiu laipsniu ji pavaldi pagrindo principui. Labiausiai nutolęs nuo nesuinteresuoto estetinio stebėjimo ir labiausiai pavaldus pagrindo principui yra architektūros menui. Jis labiausiai tarnauja tikslingumui (t.y. praktiniams tikslams). Todėl jis yra menkiausias iš visų menų. Reikšmingiausias estetinių idėjų pažinimas būdingas dramai. Tapyboje ir skulptūroje bandoma išreikšti žmogaus apskritai idėją, todėl šiuose meno kūriniuose ir atskleidžiama subjektyvioji estetinio stebėjimo pusė. Tie menai, kurie idėjas vaizduoja sąvokiniu pavidalu irgi labai nežymiai atskleidžia grožio idėją. Kaip jau buvo minėta anksčiau, sąvoka ir idėja yra iš esmės skirtingos. Todėl Schopenhaueriui nepriimtinos grynai sąvokinės meno konstrukcijos, t.y. alegorijos, kurios savo abstraktumu yra panašios į sąvokas: “Nominali reikšmė, alegorinė intencija, dažnai net kenkia realiai reikšmei, stebimai tiesai.”22 Kadangi poezija negali egzistuoti be sąvokų, tai Schopenhaueris padaro išimtį šiai meno sričiai ir pritaria tropų bei alegorijų panaudojimui, kai norima atitrūkti nuo tiesioginės sąvokų reikšmės. Tokiu būdu formuodamas menų sistemą, Schopenhaueris pasirenka aiškumo ir gyvumo kriterijus. Kuo labiau tam tikra meno šaka atitinka šiuos kriterijus, tuo gerieji išreiškia estetinę idėją. Į visą šio meninio akivaizdumo schemą netelpa muzika, kuri yra visiškai neaiški. Todėl Schopenhaueris daro išvadą: “Muzika yra ne idėjų, bet pačios valios kopija. Todėl muzikos poveikis galingesnis nei kitų menų, kiti menai byloja šešėlius, o muzika – esmę.”23 Muzika, kurios esmė yra harmonija, išreiškia valios kaip daikto savaime vienovę. Todėl muzika skirtingai nuo kitų menų neatskleidžia vieno stebimojo vaizdinio, bet išreiškia visų reiškinių būtį. Menas išlaisvina iš būtinumo, todėl pasaulis izoliuotai stebimas kaip vaizdinys yra pati džiaugsmingiausia ir vienintelė nekalta gyvenimo pusė. Čia pasaulis atsiskleidžia tikslingiau ir tobuliau: “Jei visas pasaulis kaip vaizdinys yra tik matoma valia, tai menas yra šio matomumo paaiškinimas.”24 Literatūra Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. – Vilnius: Pradai, 1995.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!