Kančia kaip gyvenimo esmė (A. Šopenhauerio filosofija)

Ivadas.
Trokštame laimės, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nėra duota visam laikui. Smulkiems rūpesčiams ir pastangoms - valgyti, mylėti, išvengti pavojų - išeikvojamas trumpas gyvenimas. O, be to, dar nuolatinė baimė yra sąmoningos būtybės dalia, pirmiausia mirties baimė. Žmogus ieško būdų pabėgti nuo savo lemties; nusiraminimo ir paguodos ieško filosofijoje, religijoje, kuria miražus ir iliuzijas, griebiasi tariamų vertybių - viskas veltui. Toks gyvenimas yra kančia. Tą kančią Schopenhaueris jautė ir aprašė kaip niekas kitas. Tai buvo vienas iš tų filosofų, kurių filosofinė teorija neatitiko autoriaus būdo. Jis skelbė panieką gyvenimui, o buvo tvirtai prie jo prisirišęs, skelbė panieką žmonėms, bet nemokėjo būti nepriklausomas nuo jų nuosprendžių ir pagyrų. Jo teorija buvo išminčiaus teorija, bet pats nebuvo išminčius, priešingai, turbūt niekas iš žymių filosofų neturėjo tokio vidutinybės bruožų komplekso. Tik vienu atžvilgiu jo psichika atsispindėjo jo teorijoje: nusivylimas jo ambicijų nepatenkinusiu pasauliu ir likimu suformavo rūškaną, pesimistinę jo pasaulėžiūrą. Jo veikalai, parašyti nepaprastai gyvu ir gražiu stiliumi, skirti aktualiems klausimams, buvo skaitomi ne tik mokslo žmonių. Patrauklus buvo ir minties paprastumas, būdingas Schopenhaueriui, tam didžiajam subtilumo ir elegantiškumo triuškintojui, taip pat atitikimas sveikam protui, kurį jis mokėjo išlaikyti net drąsiausiuose metafiziniuose sumanymuose.
Kančia kaip gyvenimo esmė.
Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) gimė Gdanske, pirklio ir rašytojos šeimoje. Jau vaikystėje jaunas Artūras jautė disharmoniją ir nuolatos stiprėjančią įtampą tarp priešingų savo polinkiais ir gyvenimo principais tėvų. Vaikystėje būsimasis filosofas išsiunčiamas mokytis į Prancūziją ir Angliją, kur gavo puikų klasikinį humanitarinį išsilavinimą. Sugrįžęs į tėvynę ryškių humanitarinių polinkių turintis jaunuolis tėvo verčiamas įstojo į komercinę mokyklą. Stiprėjantys konfliktai tarp tėvų baigėsi skirybomis, o po poros metų į melanholiją linkstantis tėvas nusižudė. Labai mylėjusiam ir gerbusiam tėvą sūnui tai buvo didelė psichinė trauma. Jaunystėje jo gyvenimas buvo gana įvairus: studijavo įvairiuose universitetuose, tai gyveno Veimare, kur ir Goethe, tai keliavo po Italiją....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!