Moralės filosofija pagal I. Kantą

Įvadas Filosofija (Filosofija) - mokslas apie gamtos ir visuomenės, žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio, sąmonės ir materijos santykio problema, Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats. Puikiai tai suprasdamas garsusis filosofas Imanuelis Kantas — vokiečių filosofas ir mokslininkas, vokiečių klasikinio idealizmo pradininkas, manė, jog filosofą labiausiai dominantys klausymai turėtų būti šie: ką aš galiu žinoti? Ką aš privalau daryti?Ko aš galiu tikėtis?Kas yra žmogus?. Kadangi I.Kantas tyrinėja dorovės filosofiją, tai, nagrinėdamas iškeltą klausimą, apsiriboja tik tuo: ar negalvojama, kad pagaliau reikia būtinai sukurti gryną dorovės filosofiją, visiškai apvalytą nuo visko, kas empiriška ir kas priklauso antropologijai, o kad tokia turėtų būti, savaime išplaukia iš pareigos ir dorovės dėsnių bendros idėjos.Numatydamas kada nors ateityje parašyti dorovės metafiziką, I. Kantas pateikia šiuos „Pagrindus“. Nėra jokių kitų jos pagrindų, išskyrus grynojo proto kritiką, taip pat nėra kitų metafizikos pagrindų be jau pateiktos grynojo spekuliatyvaus proto kritikos. Tačiau pirmoji nėra taip būtina kaip pastaroji, nes moralės srityje žmogaus protas lengvai gali pasiekti didelio teisingumo ir išsamumo, tuo tarpu teorijoje – jis visiškai dialektiškas; grynojo praktinio proto kritika, jei ji užbaigiama, ji galėtų parodyti praktinio proto veiksmingumą su spekuliatyviuoju, išvesdama juos iš bendro principo. Praktiniame pažinime moralės dėsniai drauge su savo principais ne tik iš esmės skiriasi nuo viso kito, kame yra kas nors empiriška , bet ir visa moralės filosofija ištisai remiasi savo grynąja dalimi ;taikoma žmogui, ji neima nieko žinių apie jį , o duoda jammapriorinius dėsnius, kuriems, žinoma, dar reikia patyrimo sustiprintos galios spręsti, iš dalies tam, kad jiems būtų duota galimybė pasiekti žmogaus valią ir galią reikalauti, kad juos vykdytų; juk nors žmogus ir pajėgia suprasti praktinio grynojo proto idėją, tačiau ši idėja veiksmingai pritaikyti savo elgesyje jam, kaip būtybei, kurią veikia daugelis polinkių, ne taip jau lengva. Tad pirmiausia šiame darbe ir bus bandomaį aptarti I. Kanto moralės filosofiją, įsigilinti į jo autonominės moralės sampratas, išsiaiškinti valios laisvės koncepsiją. Pabandyti suprasti, kas gi yra kategorinis imperityvas,jo egzistavimo reikalavimus ir kaip jis veikia moralinius principus? MORALĖS FILOSOFIJA PAGAL I.KANTĄ Kiekvienas daiktas gamtoje veikia pagal dėsnius, tčiau tik protinga butybė turi valią, arba galią veikti pagal dėsnius- pagal principus. Kadangi poelgiams kurie kyla iš dėsnių reikalingas protas, tai valia yra ne kas kita, kaip praktinis protas. Jei protas neišvengiamai sąlygoja valią- tai valia yra galia pasirinkti tik tai, ką protas nepriklausomai nuo mpolinkių pripažįsta praktiškai būtinu- geru. O jeigu protas nesąlygoja valios, tai poelgiai, kurie pripažystami objektyviai būtinais, subjektyviai bus atsitiktiniai, tai galime išreikšti taip- nors sąntykį tarp objektyvių dėsnių ir ne visiškai geros valios apibūdiname kaip protingos butybės valios nuostatą pagal proto dėsnius, bet ta valia pagal savo prigimtį jiems nebūtinai paklūsta [ 6, P. 152-153]. Laisvės sąvoka – valios autonomijos aiškinimo pagrindas Centrinė Kanto etinės sistemos kategorija yra „geros valios“ sąvoka. Toji valia - noras daryti gera, ji yra pati sau tikslas, o ne priemonė tikslui pasiekti. Veiksmas yra iš tikro doras tik tada, kai jis atliekamas ne siekiant naudos, malonumo ar asmeninės gerovės. Vadinasi, tikrai etiška pozicija reikalauja priešintis empiriniams polinkiams. Kad veiksmas būtų doras, jis turi būti atliktas vardan dorovės dėsnio, o ne dėl kokių nors kitų motyvų. Niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus galima būtų pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. Tik protingas ir moraliai subrendęs žmogus nejaus malonumo, matydamas nuolatinę gerovę tokio asmens, kuris neturės nė menkiausio grynos ir geros valios bruožo. Gera valia, tai vienintelė būtina sąlyga, kad žmogus pasijustų vertas gyventi net tik tam, kad gyventų, o tam, kad gyventų ir būtu laimingas. Taigi, valią motyvuoja ne tik malonumo – nemalonumo motyvai, bet ir proto apriorinis dorovės dėsnis. Valia yra laisva [ 5, P. 75-78]. Gerą valią turime vertinti daug labiau nei tai, kas buvo pasiekta jai padedant, ir labiausiai turime atsižvelgti ne į tai, kad valia gali pasiekti numatytą tikslą, o į tai, kad ji yra tiesiog gera pati savyje. Nes be geros valios, visi geri tikslai,norai ar darbai gali tapti, tiesiog labai blogais. Tokioje grynos valios absoliučios vertės idėjoje, kurią mes vertiname, nekreipdami dėmesio į naudą, yra kažkas neįprasta, nors kasdieniškas protas su ja visiškai sutinka, vis dėlto kyla įtarimas: galbūt ji slapta remiasi tik išpūsta fantazija ir dėl to galėtų būti neteisingai suprastas gamtos sumanymas dar pridėti protą valiai valdyti. Ištikrųjų visi žinome, kad kuo daugiau civilizuotas protas siekia malonumų ir laimės, tuo labiau žmogus traukiasi nuo tikrojo pasitenkinimo, dėl to daugeliui žmonių, net ir labiausiai patyrusių, kyla tam tikra neapykanta protui, tiesiog sovokę savo gyvenimo pasiekimus, gautą naudą- dauguma žmonių įsitikina, kad siekiamos laimės jie taip ir neišsikovojo, o tiesiog užsikrovė sunkumų, kurie neva tūrėjo padėti laimės siekimui. Laisvė- idėja, kurios objektyvus realumas jokiu būdu negalės būti įrodytas, remiantis gamtos dėsniais, taigi, ir jokiame galimame patyrime, vadinasi, jos niekada negalima suprast ar netgi tik atpažinti, kadangi neįmanoma jai surasti pavyzdžių pagal kokią nors analogiją. Ji reikšminga tik kaip būtina proto prielaida tokios būtybės, kuri suvokia savyje galią apsispręsti veikti pagal proto dėsnius, nepriklausomai nuo prigimties instinktų.Pozityvi laisvės sąvoka sukuria kažką trečia, kuri skirtingai nuo fizinių priežasčių, negali turėti jutiminio pasaulio prigimties. Žmogui reikia pripažinti kas sudaro jo pagrindą, būtent – savąjį aš – tokį, koks jis galėtų būti pats savaime, ir atsižvelgiant tik į suvokimą ir pojūčių galią, jausti. Jis galėtų priskirti save vien jutimų pasauliui, o atsižvelgdamas į tai, kas jame turėtų sudaryti gryną veiksmingumą – priskirti save intelekto pasauliui, kurio toliau jis nepažįsta. Tokią išvadą mąstantis žmogus turėtų padaryti ir apie visus daiktus, su kuriais jis galėtų susidurti. Prie tokios išvados prieina ir paprasčiausias protas. Žmogus, perkeldamas save į intelekto pasaulį – o tai daryti jį verčia ne tik valia, bet ir laisvės idėja t.y. idėja būtybės, kuri, nesąlygojama vidinių ir išorinių priežaščių, yra savo veiksmų galutinis kaltininkakas bei šalininkas [ 3P. 208-209]. Protas žmogui duotas, kaip galia turinti įtakos valiai, jo paskirtis– sukurti valią; tik ne kaip priemonę kuriam nors tikslui pasiekti, o gerą valią pačią savaime. Valia- aukščiausias gėris. Su prigimties išmintimi puikiai derinasi tai, kad proto kultūra reikalinga pirmajam ir besąlyginiam tikslui, įvairiais būdais trukdo pasiekti antrąjį tikslą, būtent – pasiekti laimę; protas gali ją visiškai sunaikinti. Norėdami išryškinti gerą valią- tokią, kokią ją turi protas ir kurią reikia išsiaiškinti, kad galima būtų suprasti, jog ji visada yra pati svarbiausia, vertinant bet kurį mūsų poelgį, jog ji sąlygoja visa kita, turime suprasti pareigos sąvoką. Saugoti savo gyvybę yra pareiga, tai daro kiekvienas. Jie saugo gyvybę, tik neprieštaraudami pareigai, o ne iš pareigos. Jei dideli gyvenimo nemalonumai ar beviltiškas sielvartas atima norą gyventi, bet stiprios dvasios žmogus daugiau piktinasi savo likimu, nei jaučiasi palaužtas ar prislėgtas, trokšta mirti, bet vis dėlto gyvena, nemylėdamas gyvenimo, ne iš polinkio ar baimės, o iš pareigos, jo maksima įgauna moralinį turinį. Poelgio iš pareigos moralinę vertę lemia ne tikslas, kuris pasiekiamas tuo veiksmu, o maksima pagal kurią buvo nuspresta elgtis. Vertė priklauso nuo noro principo, o yra valios principe, valia atsiduria viduryje tarp savo aposteriorinio motyvo, kuris yra materialus. Kadangi ją turi kažkas nulemti, tai ją lemia formalus noro principas. Nes, kai elgiamasi iš pareigos, jai atimamas bet koks valios principas. Pareiga yra poelgio būtinumas iš pareigos dėsniui. Tik dėsnis pats savaime gali būti pagarbos objektu, o kartu- įsakymu. Taigi poelgis iš pareigos atsiriboja nuo polinkio įtakos ir bet kurio valios objekto, valią sąlygoja tik dėsnis ir gryna pagarba dėsniui. Maksima- būtinumas paklusti dėsniui, net prieštaraujant polinkiams. Poelgio moralinę vertę sudaro ne rezultatas, kuris iš to poelgio laukiamas ir ne poelgio principas, kurio motyvą sąlygoja laukiamas rezultatas. Kiekvieną iš tų rezultatų galėtų sukelti ir kitos priežastys, vadinasi, pagal I. Kantą, tau nebūtina protingos būtybės valia. Dėl to tik dėsnio paties savaime supratimas, o ne laukiamas rezultatas sudaro jos valios pagrindą, kurį vadiname moraline. To gėrio nereikia laukti iš rezultatų, jis yra pačiame žmoguje, todėl reikia vadovautis valios principu, t.y. aš visada privalau elgtis tik taip, kad galėčiau taip pat norėti, kad mano maksima taptų visuotiniu dėsniu. Sekdami pažinti kasdienišką žmonių protą moraliniu požiūriu, prieiname iki to pažinimo principo, kurio protas, tiesą sakant nesupranta tokia abstrakčia ir bendra forma, tačiau kiekvienu metu vis dėlto į jį, atsižvelgia ir spręsdamas naudojasi kaip saiku. Čia protas nesunkiai atsirenka kas gera ir kas bloga, kas atitinka pareigą, o kas jai prieštarauja. Žinojimas ką žmogus privalo daryti, aišku ir žinoti kiekvieno reikalas. Pastebima, kad kasdieniško žmonių proto praktinė sprendimo galia, palyginus su teorine, gerokai pirmauja. Praktinėje sferoje sprendimo galia ima reikštis, kai kasdieniškas protas iš praktinių taisyklių pašalina visas jutimines pastabas. Žmogus pats savyje, savo poreikiuose ir polinkiuose, kurių visapusišką pasitenkinimą jis vadina laime, jaučia galingą veiksnį, kylantį prieš visus pareigos įsakymus, nors protas ir sako, kad jie verti gilios pagarbos. Pagaliau protas diktuoja, netgi nieko nežadėdamas polinkiams, tarsi niekina iš pirmo požiūrio tokių teisingų reikalavimų. Iš čia kyla natūrali dialektika, t.y. potraukis postringauti prieš tuos griežtus pareigos dėsnius, abejoti jais, jų grynumu bei griežtumu, ir mėginti derinti juos su mūsų pageidavimais ir polinkiais, t.y. iš pagrindų juos sugadinti ir atimti visą jo orumą, tačiau viso šito nepateisina kasdieniškas praktinis protas. Kasdieniškame praktiškame prote, jei jis save tobulina, nepastebimai užsimezga dialektika, kuri verčia protą ieškoti pagalbos filosofijoje. Vis dėlto praktinis protas, visiškai kaip ir teorinis, tikriausiai ras nusiraminimą tik išsamioje mūsų proto kritikoje. Dauguma mūsų poelgių atitinka moralinę pareigą, bet atsižvelgę iš arčiau į žmonių siekius bei užmačias, susiduriame su ju tikruoju AŠ, juo remiasi visi ketinimai, o tai tikrai nėra pareigos įsakymas, kuris kaip tik ir reikalautų prieštarauti sau pačiam. Protas nurodo, kaip žmogus turi elgtis, jis reikalauja poelgių, kokių dar net nėra buvę, o kad jie gali būti suabejotų kiekvienas, net tas kuris viską grindžia patyrimu [5, P. 84-87]. Pasak Moore'o, Kanto moralės dėsnis prilygsta gamtos dėsniui, nes jis reikalauja poelgių, kurie būtinai ir visada kartojasi tam tikromis sąlygomis. Galima pritarti Moore'ui, kad Kantas dėsnį priskyrė moralinių vertinimųsričiai pagal analogiją su dėsningumo samprata, susiformavusią gamtos moksle. Kantas, formuluodamas dėsnį, iš tiesų rėmėsi tuo metu gamtos moksle susiklosčiusia dėsnio besąlygiškumo prielaida. Tačiau gamtos dėsniai yra determinizmo sritis. Kanto postuluojamas moralės dėsnis atsveria su gamtiniu determinizmu nesusijusią moralinio subjekto laisvės prielaidą. Moore'as tokios laisvės sąlygos dėsnyje neįžvelgė, nes Kantas, jo manymu, sutapatino tai, kas turi būti, su tuo, kas gryna ar laisva valiareikia daryti, t. y. su ta vienintele galimų poelgių rūšimi. Anot Moore'o, Kantas nenorėjo pasakyti, kad laisva valia taip pat paklūsta būtinybei daryti tai, ką ji turi daryti. Moore'as atskyrė du numanomus pasaulius: laisvos valios pasaulį ir žmonių pasaulį. Laisvos valios pasaulyje tai, ką turi daryti laisva valia, reiškia tik jos pačios dėsnį, pagal kurį ji turi veikti. Tačiau ,,laisva valia skiriasi nuo žmogaus valios būtent tuo, kad tai, ką mes turime daryti- ji daro [2, P. 32-33]. Galbut Moore'as šiuo teiginiu norėjo pasakyti, kad Kantas laisvę traktavo kaip savo pačios būtinybei paklūstantį gamtinį priežastingumą? Tačiau laisvės kategoriją pats Kantas radikaliai atskyrė nuo tų teorinių sąvokų, kurios vadinamos gamtos kategorijomis:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!