Požiūris į religiją Tomo Akviniečio filosofijoje

ĮVADAS Krikščionybės filosofija iš esmės sutampa su krikščionybe, ji apima ir filosofiją, tačiau kartu ir tai, ką įprasta vadinti religija. Krikščionybė apėmė ir persmelkė visas žmogaus gyvenimo sritis. Įvairiais laikotarpiais: antikoje, viduramžiais, Naujaisiais laikais Dievo samprata skyrėsi. Aš nagrinėsiu viduramžinių laikų sampratą. Šioje kultūroje atsitinka beveik unikalus dalykas: pati kultūra suvienijama ir apimama krikščionybės taip, kad pastarojoje visiškai ištirpsta. Viduramžiais gyvenęs Tomas Akvinietis, mano nuomone, yra vienas iš labiausiai nusipelniusių žmonių. Jo kūriniai buvo paskelbti krikščioniškosios filosofijos pagrindu. Garsiausi veikalai: „ Suma prieš pagonis“, „ Teologijos suma“. Taigi mano darbo tema: Požiūris į religiją filosofijoje ( Tomas Akvinietis). Problemos: 1. Kaip tarpusavyje susijungia filosofija ir religija, kaip pasikeičia Dievo samprata krikščionybėje? 2. Koks ryšys yra tarp žmogaus ir Dievo? ( Skirtumai įvairiais amžiais). 3. Koks yra Tomo Akviniečio mokymas apie Dievą? Šio referato tikslas: panagrinėti kelių autorių veikalus, susijusius su religija ir Dievo samprata, interpretuojant susisteminti jų mintis. Uždaviniai: 1. Perskaityti ištraukas iš knygų. 2. Atrasti svarbiausius aspektus apie religiją ir Dievą. 3. Pateikti autorių mintis interpretuojant. Istoriografija: nagrinėjant šią temą remsiuosi keletu folosofinių knygų. Arno Anzenbacher knygoje „ Filosofijos įvadas“ atskirame skyrelyje pateikiamas santykis tarp religijos ir filosofijos, pasiremiant garsiausių filosofų teiginiais. Randama ir prieštaravimų ir vienovės tarp šių dviejų sričių. A. Šliogerio knygoje „ Transcendencijos tyla“ aptariama krikščionybės filosofija, žmogaus ir Dievo santykis, Kristaus misija. Trys pagrindinės kasdienės laikysenos: kančia, malda ir meilė, pateikiamas Tomo Akviniečio mokymas. VGTU humanitarinio fakulteto knygoje „ Filosofijos pamatai“ atskirame skyrelyje pateikiama Dievo samprata antikoje, viduramžiais ir Naujaisiais laikais. „ Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai“ teologijos sąvade supažindinama su Tomo Akviniečio teiginiais apie Dievą. Pirma yra užduodamas klausimas, paskui pateikiamas jo atsakymas. FILOSOFIJA IR RELIGIJA Filosofija ir religija yra tarpusavyje glaudžiai susijusios, tačiau kartu ir prieštarauja viena kitai. Tad panagrinėsiu kaip šie aspektai atsispindi. Žodžiu „ religija“ žymime reiškinių įvairovę. Religijos mokslai skiria įvairius religijos aspektus. Šią įvairovę vienija tai, jog: „ Religija yra būdas, kuriuo žmogus egzistuoja santykiaudamas su prasmės pagrindu, kuris, kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teikiantis, aprėpia ir būtį apskritai, ir atskiras būties sritis“1. Galime teigti, jog čia yra du aspektai: 1. religijoje yra konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir Dievo, religija yra žmogaus egzistencijos saitas. 2. Iš kitos pusės, šis saitas priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Tad K. Jaspersas į klausimą koks santykis tarp filosofijos ir religijos atsakytų, jog pagrindinės filosofijos funkcijos yra: savojo ‚aš“ išryškinimas, pasaulio supratimas, Dievo supratimas. Svarbiausias skirtumas tarp filosofijos ir religijos yra tai, jog „ filosofija save laiko proto mokslu“2. Tai reiškia, jog viskas turi būti paaiškinta proto pastangomis, todėl kitokius teiginius atmeta. O teologijai atvirkščiai, tenka tokie teiginiai, kurie negali būti įrodyti grynojo proto, nes tai peržengia proto galimybes. Dažnai religojos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. Tai aišku iš kai kurių sugretinimų. Neopozityvistai teigia, jog kiekviena sritis turi savo tiesą ir savas problemas, religijos teiginiai mokslo požiūriu yra beprasmiai. Mano nuomone, taip yra todėl, kad jie abstraktūs ir nesuprantami protu. Arba religija ir filosofija prieštarauja viena kitai. Čia yra dvi galimybės. Religija prieš filosofiją: tikėjimas įsitvirtina kaip proto priešingybė ir atmeta filosofiją. Filosofija prieš religiją: ji bando demaskuoti religiją kaip prieštaraujantį protui dalyką. Tokia kritika jau egzistavo ir Antikoje. Tačiau yra nuomonių, jog religija ir filosofija sudaro vienovę. Čia taip pat yra dvi galimybės. Iš religijos pusės: tik tikėjimas įgalina tikrą filosofiją. Tikėjimas ieško intelekto, nušviečia protą, kad filosofai teisingai pažintų ir patys save, reflektuotų filosofijos pagalba. Iš filosofijos pusės: ji bando pakeisti religiją ir filosofiją ir pagrįsti ją protu grindžiamu mokslu. Taigi čia galima daryti išvadą, kad yra daug nuomonių apie filosofijos ir religijos santykį. Galima teigti, jog jos neturi nieko bendro, arba jei ir turi, tai nedaug, ar prieštarauja viena kitai. Tačiau mano nuomonė yra ta, jog filosofija ir religija sudaro vienovę, nes viena kita remiasi. ŽMOGUS IR DIEVAS Pagonybėje žmogaus ir Dievo santykis skiriasi nuo krikščionybės. „ Pagonybėje nėra ryškios ribos tarp žmogaus ir Dievo“3. O tai reiškia, jog Dievas gali būti sužmoginamas arba žmogus sudievinamas. Grynos pagonybės pagrindas-žmogaus ir Dievo tapatybė-tai yra pats ryškiausias ir akivaizdžiausias pasireiškimas Rytuose. Kaip pavyzdį galime paminėti Romos imperiją, kur įsigalėjo imperatorių kultas.O kaip žinome, jie buvo garbinami kaip dieviškos kilmės būtybės. „ Pagonybę galima pavadinti magiškąja esensijos samprata“4. Šis teiginys reiškia, jog žmogus griebiasi magiškų veiksmų ir ritualų, kurie turėtų išplėsti jo jėgą. Magija-tai žmogaus pastanga susitapatinti su Dievu, kuomet įgijama antžmogiška galia. Tuo tarpu krikščionybė į tai žiūri šiek tiek kitaip. Pagrindinė krikščionybės mintis yra ta, jog žmogus nėra Dievas ir juo negali būti, nors yra Dievo paveikslas ir iš visų gyvių tik žmogus gali atsiverti Dievui. Tačiau iš to „ išplaukia“, jog atsiverti gali tik todėl, kad, vėlgi vienintelis suvokia esąs visai skirtingas nuo Dievo. Antrasis skirtumas tarp žmogaus ir Dievo, kad žmogus yra mirtinga būtybė-kadangi gyvena naikindamas, galiausiai sunaikina ir pats save. Trečiasis skirtumas, jog žmogus yra ne substancinis individas, priešingai nei Dievas. Pažvelkime kas yra Kristus. Jis-centrinė krikščionybės figūra, religinis simbolis, išskirtinis fenomenas. Kartu su juo prasideda tikroji žmogaus istorija. Kristus taip pat yra tarsi jungiamoji grandis su transcendencija ir laiku. „ Kristaus figūra kaip įvykis yra nelygstamas, unikalus, pirmas ir paskutinis absoliučios transcendencijos įsiveržimas į laiką ir į žmogaus pasaulį“5. Jo unikalumą, manau, galima parodyti tuo, jog nuo Kristaus yra pradedamas skaičuoti žmogiškasis laikas, taip pat prasideda istorija. Laikas jau dabar yra prasmingas, nes turi pradžią ir pabaigą, šie dalykai gamtiškajam laikui kaip tik ir suteikia prasmę. Čia svarbiausia yra tai, jog Kristaus gimimas yra ne toks svarbus kaip jo mirtis ant kryžiaus. Tai-absoliučios trascendencijos įtvirtinimas. Jo mirtį galime interpretuoti taip: nukryžiavimas reiškia pagonybės nukryžiavimą, ant kryžiaus miršta pagoniškas principas. Todėl Kristus turi dvilypę prigimtį: jis kartu yra ir žmogus, ir Dievas. Taigi nukryžiuojamas būtent dievažmogis. „ Filosofine kalba-nukryžiuojama pagoniška žmogaus ir Dievo tapatybės idėja“6. Tai reiškia, jog kryžius atskiria žmogų nuo Dievo. Dievažmogis miršta tam, kad visi žmonės gyventų, taip pasiaukoja dėl žmonijos. Todėl Kristaus mirtis yra išskirtinė: dievažmogis miršta tam, kad prisikeltų ir Dievas, ir žmogus. Tarsi iš vieno kūno atsiskirtų du kūnai. Žmogus prisikelia kaip žmogus, Dievas-kaip Dievas. Tad galime teigti, kad tokia yra Kristaus prisikėlimo prasmė. Apžvelgsiu kokie yra pagrindiniai kasdieniai dalykai krikščionybėje. Tai-kančia, malda ir meilė. Kančia parodo žmogui, jog ne viskas pasaulyje nei jam, nei valiai ar veiksmui paklūsta. Žmogus niekada nėra savo kančios šeimininkas. Žinoma, išorinių aplinkybių sukelta kančia yra trumpalaikė. Žmogus gali išvengti ar bent kiek sumažinti kančią analizuodamas savo charakterį ir silpnybes. Tačiau krikščionybė teigia, jog apskritai žmogus yra kenčianti būtybė, kuri turi su tuo susitaikyti. Yra geras teiginys, atitinkantis kančią, mano nuomone, jis daug ką pasako ir paskatina rinktis: „ kuo daugiau individualumo, tuo daugiau kančios, kuo žmogus savitesnis, tuo labiau jis kenčia“7. Taigi mes galime rinktis: būti individualiais, asmenybėmis, išskirtiniais žmonėmis, ar nebūti tokiais. Kitas svarbus dalykas yra malda. Ji taip pat parodo žmogaus ribas, ta prasme, kad jis yra ribotas. Būtent per maldą žmogus prašo Dievo to, ko pats negali padaryti savo jėgomis. Per ją atsiskleidžia sužmoginimas, religinį vaizdinį puikiai skiriantis nuo filosofinio. Trečiasis svarbus aspektas-meilė. Pasakiškai gražus apaštalo Pauliaus himnas meilei, mano nuomone, jis atskleidžia meilės esmę. „ Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės aš būčiau niekas.Ir jei išdalyčiau vargšams visą, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės-nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!