Viduramžių filosofijos teorija

Viduramžiai - tai mokslo, filosofijos ir teologijos sintezė. Negalime atsieti viduramžių dvasinio gyvenimo nuo antikinio sąvokų ir formų pasaulio. Viduramžių kultūra - perimta kultūra, jau vien dėl to negalėjo būti didelių ir griežtų skirtumų. Tam tikrą antikinės kultūros regresą viduramžiais sąlygojo krikščionybės įtaka, tautų kraustymasis ir kt.
Krikščionybė atnešė Dievo sukūrusio visa iš nieko, kai tuo tarpu antikiniai dievai tebuvo tik architektai kuriantys, kap žmonės, iš tam tikros medžiagos. Žmogus krikščionybėje yra mistiniame giminystės santykyje su Dievu, taigi žmogaus gyvenimo prasmė yra vykdyti kūrėjo valią. Kaip išskirtinė dorybė išskiliamas nuolankumas, išdidumas yra viena didžiausių ydų. Viskas susiję su Dievu, taip pat ir žmonių santykiai, visi žmonės yra broliai ir seserys Kristuje, taigi sudaro šeimą. Visas kultūrinis viduramžių gyvenimas persunktas religinių dogmų. Viduramžių pasaulis nuosekliai sutvarkytas. Viskas pradedant Dievu ir jo santykiu su pasauliu ir baigiant žmogumi su jo begaliniu paklusnumu Dievui. Šiuos santykius įtakoja to meto tikėjimas, filosofija, menas, socialiniai institutai,moralė ir papročiai. Viskas veikia vieningai ir tikslingai, o visa kas netelpa į vieningumo dėsnius, laikoma klaidomis arba erezijomis.
Svarbiausias viduramžių dvasinio gyvenimo bruožas yra monoteizmo įsigalėjimas. Materialinio gyvenimo savitumą su­daro feodalinės ekonominės sanklodos išsivystymas. Šie pro­cesai — nors ir ne vienu metu — vyko ir Vakaruose, ir Ry­tuose: Vakaruose įsigalėjo krikščionybė, Artimuosiuose ir Vi­duriniuosiuose Rytuose — islamas. Monoteizmas visur stipriai paveikė žmonių gyvenimo būdą, bet dramatiškiausiai — Euro­poje. Rytų monoteizmas išaugo iš tūkstantmečių kultūros tra­dicijų, o krikščioniškasis tikėjimas į Europą atėjo kaip jos dvasiai priešiška represyvi jėga: Europos gentys buvo dar ne­išnaudojusios mitologinės pasaulėžiūros vystymosi galimybių. Padėtį komplikavo ir tai, kad, žlugus Romos imperijai, Euro­pos barbarai atsidūrė nugalėtojų, padėties šeimininkų vaidme­nyje. Krikščionybė turėjo arba nugalėti tą ir realiai, ir idealiai priešišką stichiją, arba žūti. Ji nugalėjo. Tačiau nugalėjo ir pra­laimėdama, t. y. atsisakydama kai kurių užmojų, aprimdama, tapdama daugiau dvasinio gyvenimo forma, ilgainiui vis labiau išskystančia kultūros diferenciacijos produktuose. Vis dėlto...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!