Viduramžių filosofai ir jų idėjos

Įvadas
Viduramžiai yra viena iš sunkiausiai interpretuojamų epochų ne tik dėl jos vidinio sudėtingumo: kalbos, metafizikos ir dialektikos, bet ir dėl tyrinėtojų skirtingo vertinimo. Vieni šią epochą menkina, kiti aukština, vieniems – tai šviesa, kitiems – tamsa.
Šio pranešimo tema yra „Viduramžių filosofai ir jų idėjos“, pranešimo tikslas supažindinti su keletu viduramžių filosofų ir jų idėjomis. Filosofų idėjoms didelę įtaką darė krikščionybės įsigalėjimas. Filosofai akcentavo Dievo svarbą žmonių ir valstybės gyvenime. Svarbiausia, kad ankstyvosios krikščionybės Dievas yra visagalis ir geras.
Žmogaus protas iškelia labai rimtų pažinimo klausimų. Turėdamas sielą — amžinybės kibirkštį,— žmogus suvokia, kad būtų tiesiog nedovanotinai išdidu manyti, kad jo mintys gali sutapti su dievo mintimis.
Pranešime minimi šie filosofai: Aurelijus Augustinas, Boetijus, Anzelmas Kenterberietis, Tomas Akvinietis. Plačiausiai aptariamos Tomo Akviniečio idėjos, o kitu filosofu tik svarbiausi idėjų aspektai.
Terminas viduramžiai italų humanistų buvo pasiūlytas XVII a., tačiau chronologiškai apibrėžti viduramžius yra gana sunku, nes jie įsiterpia tarp antikos ir naujųjų amžių, t.y. tarp dviejų epochų. Vienas iš svarbiausių tos epochos požymių yra monoteizmo įsigalėjimas. Vakaruose įsigalėjo krikščionybė, Artimuosiuose ir Vi­duriniuosiuose Rytuose — islamas. Monoteizmas visur stipriai paveikė žmonių gyvenimo būdą, bet dramatiškiausiai — Euro­poje. Per visą tūkstantmetį Bažnyčia buvo politinės valdžios patarėja ir sąjungininkė, kūrusi krikščioniškąją kultūrą.
Svarbiausio viduramžių dvasinio gyvenimo bruožas yra Krikščionybė, kurios įsigalėjimą viduramžiais sąlygojo daugelis aplinkybių.
Pirmiausia, krikščionys dar Romos viešpatavimo laikais-sukūrė ne tik svarbiausias savo tikėjimo dogmas, teologijos pagrindus, pirmąsias spekuliatyvias interpretacijas, bet ir baž­nytinę organizaciją, t. y. įvairias religinės veiklos institucijas, kurios poimperinės suirutės sąlygomis tapo bene svarbiau­siais ir dvasinės, ir socialinės bei politinės stabilizacijos atra­mos taškais.
Viena iš krikščionybės įsitvirtinimo sąlygų buvo sėk­mingas bažnyčios manipuliavimas ideologinėmis religijos ga­limybėmis. Teigdama principinę žmonių lygybę prieš dievą, krikščionybė psichologiškai kompensavo ne tik feodalinės vi­suomenės faktinę socialinę nelygybę, bet ir idėjinį bei mora­linį žmogaus persiorientavimą: priklausydamas visų pirma nuo paties žmogaus, religinės dorovės turinio realizavimas konkre­čiu gyvenimu žmogui garantavo universalias ir absoliučias...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!