Viduramžių filosofijos bruožai

Viduramžių (medium aevum) terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir naujųjų laikų. Pirmieji jį pavartojo XVII a. Europos humanistai. Lygindami viduramžius su antika, jie apibūdino juos kaip tamsumo ir reakcijos epochą. Toks viduramžių supratimas išliko ir vėlesniais laikais. Panašiai apie juos atsiliepiama ir mūsų amžiuje. Tai, be abejo, vienašališkas viduramžių vertinimas. Tuo metu, kai gimstanti buržuazija, ruošdamasi kovai prieš feodalizmą, puolė katalikų dvasininkiją ir bažnyčią - feodalizmo ideologijos reiškėją, - toks negatyvus požiūris į feodalinius viduramžius ir jų kultūrą buvo visiškai suprantamas ir pateisinamas. Tačiau istoriškai jis klaidingas. Feodalizmas, sudaręs viduramžių ekonominį pagrindą, neabejotinai buvo pažangus reiškinys palyginti su vergovine ekonomine formacija, kurią jis pakeitė. Todėl negalima laikyti žingsniu atgal ir jo sąlygotos kultūros apraiškų. Jau marksizmo klasikai atkreipė dėmesį į „viduramžiais padarytą didelę pažangą: Europos kultūrinės srities išsiplėtimą, didžiųjų gyvybingų nacijų susiformavimą viena kitos kaimynystėje“ (F.Engelsas). Kaip tik feodaliniais viduramžiais į visuomeninį, kultūrinį, politinį gyvenimą palaipsniui buvo įtraukta daugelis Europos tautų, kurios antikinės kultūros klestėjimo laikais buvo tarsi anapus civilizacijos. Viduramžiais vadinamieji barbarai sugriovė Romos imperiją ir sukūrė savo valstybinius junginius – šiuolaikinių Europos valstybių prototipus.
Viduramžiais gimė nemaža tokių filosofinių idėjų, kurios buvo išvystytos tik mūsų amžiuje. Ypač aukšto lygio buvo viduramžių logika, kurioje, be kita ko, būta ir matematinės logikos pradmenų. Klestėjo viduramžiais ir spekuliatyvus mąstymas1, pateikęs daugybę įvairių filosofinių sąvokų interpretacijų, kuriose dažnai sušvisdavo dialektinė idėja. Viduramžiai žymiai praturtino filosofinę terminiją, šiame periode nusistovėjo kai kurių terminų vartojimas apibrėžta prasme.
Negalima atsieti viduramžių dvasinio gyvenimo nuo antikinio sąvokų ir formų pasaulio. Viduramžių kultūra - perimta kultūra, jau vien dėl to negalėjo būti didelių ir griežtų skirtumų. Tam tikrą antikinės kultūros regresą viduramžiais sąlygojo krikščionybės įtaka, tautų kraustymasis ir kt.
Krikščionybė atnešė Dievo sukūrusio visa iš nieko, kai tuo tarpu antikiniai dievai buvo tik architektai, kuriantys, kaip žmonės, iš tam tikros medžiagos. Žmogus krikščionybėje yra mistiniame giminystės santykyje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!